Pinčius — 13

13. Netikėtas pranešimas

Tą rytmetį pragare, kaip paprastai, Liuciferis kvietinėjo į savo kambarį nusikaltusius velnius, kurie per naktį girtuokliavo, visaip išdykavo ir pamiršo kurstyti po katilais liepsnojančias pragaro ugnis. Liuciferis nusikaltėlius vanojo įkaitusia viela, o kitiems, pririšęs juos prie kruvino suolo, dėjo ant nugaros aštriais virbalais akėčias ir prispaudęs jas traukė nuo sprando iki pat kulnų. Taškėsi kraujas, velniukai cypė iš skausmo, bet egzekucija nesustojo nė sekundei. Liuciferis kartkartėmis sušukdavo:
— Aš jums parodysiu, kaip reikia dirbti pragaro darbus, kaip kurstyti ugnį!.. Aš jums visiems nusvilinsiu uodegas, beliks vieni stimburiai!.. Visi iš tolo matys, kokie jūs drimbos ir neklaužados, niekam netikę pragaro darbininkai!..
Taip Liuciferiui besidarbuojant, kažkas smarkiai pasibeldė į kambario duris. Užsiėmęs valdovas neskubėjo jų atidaryti. Kai dar stipresnis beldimas pasigirdo antrą kartą, išėjęs iš kantrybės ir įpykęs velnių karalius sušuko:
— Kas išdrįsta tokiu laiku, kai esu be galo užsiėmęs pragaro reikalais, man trukdyti? Ar darbo nebeturite, ar panorote, kad pasvilinčiau nežinančias kur eiti kanopas?
Kai durys atsivėrė, įlėkė uždusęs dugno akmens saugotojas. Jis buvo nežmoniškai nubalęs, visas tirtėjo iš baimės ir skubiai, muistydamasis bei mikčiodamas, išrėžė:
— P-p-pone, šįryt kažkas pradėjo darytis su mūsų prūdo vandeniu. Kažkas po pragaro apačia pradėjo baisiai šniokšti ir bildėti... Man atrodo, kad taip kleketuoja bėgantis vanduo... B-b-baisiai kleketuoja po pat pragaro apačia...
— Nutilkit! — ne savo balsu sukriuko Liuciferis, kreipdamas rūstų žvilgsnį į nebaigtus akėti ir iš skausmo vis dar cypčiojančius velnius.
Kai pririštieji velniukai užsičiaupė ir nebecypė, kažkur apačioje aiškiai girdėjosi bėgančio vandens ūžimas. Drebėjo net pragaro sienos, linkčiojo lubos, pradėjo galingais dūžiais skambėti pragaro didieji varpai. Išsigando net pats Liuciferis, nes tokio triukšmo ir nesuprantamų dalykų jo apartamentuose niekad dar nėra buvę.