Batų pardavėjas (aš ir du)

Kaip ir kasryt.

Atsikelk, apsiprausk, papusryčiauk, gink Dieve, neužmiršk išsivalyti dantų. Tada apsirenk reprezentatyviai - tu - svarbus asmuo, įsikąsk cigaretę į dantis ir drąsiai ženk pro duris į priešišką pasaulį. Gerėdamasis ryto vėsuma nueik į stotelę, ten rutiniškai surūkyk cigaretę - tau jau seniai nėra poreikio rūkyti - tu tai darai tik iš įpročio. Pastovėjęs penkiolika minučių, sėsk į mikroautobusą ir kratykis su jais visais, su moksleiviais ir tokiais kaip tu, su miegančiais ir padauginusiais kavos. Įsikišk į ausis mažytes ausines ir kišenėje pasigarsink savo senutėlį CD grotuvą, nusipirktą, gavus pirmą algą. Tada nusisuk nuo jų visų ir visą valandą, kol važiuosi, pro mikriuko langą stebėk rytinę miesto idilę.

Taip būna visada. Mano gyvenimas - gerai sureguliuotas šveicariškas laikrodis, mano kūnas - neblogai prižiūrėtas mechanizmas iš mėsos, odos ir kaulų. Mano protas - sena, bet patikima skaičiavimo mašina, kurią jau senokai užprogramavau ir dabar stebiu jos darbą iš sąmonės pakampių. Aš esu vaikščiojantis rutinos mechanizmas.
- A, šiandien - trečiadienis, - sako mano šefas, - pilkų marškinių diena.
Jis nustato savaitės dieną pagal mano aprangą.
Matyt, esu nuobodus.
Gink Dieve, nesiskundžiu. Klientai irgi - savo darbą aš visada atlieku automatiškai šypsodamasis ir žiūrėdamas į akis - aš jiems patinku. Aš nė vieno iš jų nepažinčiau sutikęs gatvėje penkios minutės po to, kai jiems įsiūliau prekę. Programa paprasta - susipažink, parduok, pamiršk.
Taip, tiesa. Dirbu nedidukėje batų parduotuvėje šalia halės turgaus. Taip, to paties, kur pardavinėja jėgas.
Melavau, kad pamirštu visus savo klientus.
Kiekvieną ketvirtadienį ateina verslininkas. Jo akis visada dengia tamsūs akiniai, ir jis visada ateina sveikai įraudęs ir šypsodamasis. Lygiai antrą valandą dienos. Vos tik įėjęs į parduotuvę, jis nusispiria savo purvinus batus, ir, netaręs nė žodžio, baksteli pirštu į jam patinkančių batų porą. Aš iškart jam paduodu juos, jis juos apsiauna, apeina ratą - įsitikinimui, kad batai jam patogūs - tada, vis dar neištaręs nė žodžio, paduoda pinigus - visada šiek tiek per daug - ir išeina, palikęs mums pluoštelį kupiūrų ir savo senus batus.
Penktadieniais mes retai sulaukiame klientų - iš šiaurės dažniausiai pučia stiprus vėjas, atnešdamas šleikštų tvaiką iš žuvų turgaus pusės. Tada mes su šefu žaidžiame šachmatais arba šaškėmis - priklauso nuo nuotaikos.
Penktadieninė klientūra, kai ji yra, - pati įdomiausia. Dažniausiai tai būna policininkai - jie nebijo pūvančių žuvų dvoko. Dažniausiai jie daug neperka - jiems patinka klausinėti. Šefas nemėgsta daug kalbėti, todėl atidaro dėžutę, paslėptą po grindimis, ir, išėmęs porą kupiūrų, paduoda jas policininkams. Pareigūnai nusišiepia ir išnyksta, palikę po savęs troškų sieros kvapą. Tada šefas svajingai žvelgia į varpelį, kabantį virš durų. Jis neskamba jau dvidešimt metų. Ką galvoja šefas? Gal prisimena tuos laikus, kai, į mūsų parduotuvę įžengus klientui, varpelis skambiai sutilindžiuodavo? Kažkada šefo paklausiau, ar reikia sutaisyti, ar reikia, kad jis vėl skambėtų. Bet šefas tik liūdnai papurtė galvą, o aš taip ir nesužinojau, nei kodėl tas varpelis neskamba, nei kodėl jis jau dvidešimt metų nesutaisomas.
Saulė tuo metu būna zenite, o mes padedam į šalį šachmatų lentą, ant durų rankenos pakabiname “pietų pertrauka”, ir einame pietauti. Porinėmis dienomis aš atsinešu krepšelį, neporinėmis - jis. Visą laiką valgome atsisėdę prie prekystalio, stebėdami kaip geltonuose karštos saulės spinduliuose maudosi vienintelė nedidukė mūsų parduotuvės salė. Kartais pas mus užklysta valkata. Jis protingai šneka, todėl pasisodiname jį prie prekystalio ir atiduodame jam pusę savo pietų. Jis valgo, nutviekstas saulės, ir kalba pilna burna.
Tada vėl atsidarome ir mirkstame savo prakaite, laukdami, kol kas nors ateis. Jei atvirai - mūsų parduotuvėlė nelabai populiari. Bet mes su šefu nesiskundžiame. Mes turime dvi lentynas batų, senų, naujų, blizgančių ir ne, porą sportbačių, galbūt šiek tiek dėvėtų, bet vistiek gerų.
Po pusvalandžio prisimename šachmatų lentą, ir vėl pradedame žaisti. Žaidžiame tol, kol saulės diskas padidėja, praeivių šešėliai pasidaro nežmoniškai ilgi, o mūsų vienintelę salę užlieja kruvinai raudona saulės šviesa. Tada vėl padedame šachmatų lentą po prekystaliu, atsistojame ir išeiname. Šefas užrakina duris, ir mes neskubėdami žingsniuojame saulėlydžio nutviekstu senamiesčiu, stebėdami giedrame danguje skraidančias kuosas. Kartais užsukame į kokią kavinukę ir sulaukiame kol sutemus užsižiebs oranžiniai miesto žibintai. Tamsoje sulaukę mikriuko, mes abu riedame į kitą miesto galą. Atvažiavę mes įeiname į tą patį namą, abu paspaudžiame tą patį aukšto mygtuką lifte, abu atsirakiname duris, o tada
jis krenta į mano lovą, o užmiegu aš.

Ir, taip, batų parduotuvė priklauso man.