Rašyk
Eilės (78066)
Fantastika (2284)
Esė (1538)
Proza (10868)
Vaikams (2684)
Slam (68)
English (1208)
Po polsku (340)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 37 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Kaip ir kasryt.

Atsikelk, apsiprausk, papusryčiauk, gink Dieve, neužmiršk išsivalyti dantų. Tada apsirenk reprezentatyviai - tu - svarbus asmuo, įsikąsk cigaretę į dantis ir drąsiai ženk pro duris į priešišką pasaulį. Gerėdamasis ryto vėsuma nueik į stotelę, ten rutiniškai surūkyk cigaretę - tau jau seniai nėra poreikio rūkyti - tu tai darai tik iš įpročio. Pastovėjęs penkiolika minučių, sėsk į mikroautobusą ir kratykis su jais visais, su moksleiviais ir tokiais kaip tu, su miegančiais ir padauginusiais kavos. Įsikišk į ausis mažytes ausines ir kišenėje pasigarsink savo senutėlį CD grotuvą, nusipirktą, gavus pirmą algą. Tada nusisuk nuo jų visų ir visą valandą, kol važiuosi, pro mikriuko langą stebėk rytinę miesto idilę.

Taip būna visada. Mano gyvenimas - gerai sureguliuotas šveicariškas laikrodis, mano kūnas - neblogai prižiūrėtas mechanizmas iš mėsos, odos ir kaulų. Mano protas - sena, bet patikima skaičiavimo mašina, kurią jau senokai užprogramavau ir dabar stebiu jos darbą iš sąmonės pakampių. Aš esu vaikščiojantis rutinos mechanizmas.
- A, šiandien - trečiadienis, - sako mano šefas, - pilkų marškinių diena.
Jis nustato savaitės dieną pagal mano aprangą.
Matyt, esu nuobodus.
Gink Dieve, nesiskundžiu. Klientai irgi - savo darbą aš visada atlieku automatiškai šypsodamasis ir žiūrėdamas į akis - aš jiems patinku. Aš nė vieno iš jų nepažinčiau sutikęs gatvėje penkios minutės po to, kai jiems įsiūliau prekę. Programa paprasta - susipažink, parduok, pamiršk.
Taip, tiesa. Dirbu nedidukėje batų parduotuvėje šalia halės turgaus. Taip, to paties, kur pardavinėja jėgas.
Melavau, kad pamirštu visus savo klientus.
Kiekvieną ketvirtadienį ateina verslininkas. Jo akis visada dengia tamsūs akiniai, ir jis visada ateina sveikai įraudęs ir šypsodamasis. Lygiai antrą valandą dienos. Vos tik įėjęs į parduotuvę, jis nusispiria savo purvinus batus, ir, netaręs nė žodžio, baksteli pirštu į jam patinkančių batų porą. Aš iškart jam paduodu juos, jis juos apsiauna, apeina ratą - įsitikinimui, kad batai jam patogūs - tada, vis dar neištaręs nė žodžio, paduoda pinigus - visada šiek tiek per daug - ir išeina, palikęs mums pluoštelį kupiūrų ir savo senus batus.
Penktadieniais mes retai sulaukiame klientų - iš šiaurės dažniausiai pučia stiprus vėjas, atnešdamas šleikštų tvaiką iš žuvų turgaus pusės. Tada mes su šefu žaidžiame šachmatais arba šaškėmis - priklauso nuo nuotaikos.
Penktadieninė klientūra, kai ji yra, - pati įdomiausia. Dažniausiai tai būna policininkai - jie nebijo pūvančių žuvų dvoko. Dažniausiai jie daug neperka - jiems patinka klausinėti. Šefas nemėgsta daug kalbėti, todėl atidaro dėžutę, paslėptą po grindimis, ir, išėmęs porą kupiūrų, paduoda jas policininkams. Pareigūnai nusišiepia ir išnyksta, palikę po savęs troškų sieros kvapą. Tada šefas svajingai žvelgia į varpelį, kabantį virš durų. Jis neskamba jau dvidešimt metų. Ką galvoja šefas? Gal prisimena tuos laikus, kai, į mūsų parduotuvę įžengus klientui, varpelis skambiai sutilindžiuodavo? Kažkada šefo paklausiau, ar reikia sutaisyti, ar reikia, kad jis vėl skambėtų. Bet šefas tik liūdnai papurtė galvą, o aš taip ir nesužinojau, nei kodėl tas varpelis neskamba, nei kodėl jis jau dvidešimt metų nesutaisomas.
Saulė tuo metu būna zenite, o mes padedam į šalį šachmatų lentą, ant durų rankenos pakabiname “pietų pertrauka”, ir einame pietauti. Porinėmis dienomis aš atsinešu krepšelį, neporinėmis - jis. Visą laiką valgome atsisėdę prie prekystalio, stebėdami kaip geltonuose karštos saulės spinduliuose maudosi vienintelė nedidukė mūsų parduotuvės salė. Kartais pas mus užklysta valkata. Jis protingai šneka, todėl pasisodiname jį prie prekystalio ir atiduodame jam pusę savo pietų. Jis valgo, nutviekstas saulės, ir kalba pilna burna.
Tada vėl atsidarome ir mirkstame savo prakaite, laukdami, kol kas nors ateis. Jei atvirai - mūsų parduotuvėlė nelabai populiari. Bet mes su šefu nesiskundžiame. Mes turime dvi lentynas batų, senų, naujų, blizgančių ir ne, porą sportbačių, galbūt šiek tiek dėvėtų, bet vistiek gerų.
Po pusvalandžio prisimename šachmatų lentą, ir vėl pradedame žaisti. Žaidžiame tol, kol saulės diskas padidėja, praeivių šešėliai pasidaro nežmoniškai ilgi, o mūsų vienintelę salę užlieja kruvinai raudona saulės šviesa. Tada vėl padedame šachmatų lentą po prekystaliu, atsistojame ir išeiname. Šefas užrakina duris, ir mes neskubėdami žingsniuojame saulėlydžio nutviekstu senamiesčiu, stebėdami giedrame danguje skraidančias kuosas. Kartais užsukame į kokią kavinukę ir sulaukiame kol sutemus užsižiebs oranžiniai miesto žibintai. Tamsoje sulaukę mikriuko, mes abu riedame į kitą miesto galą. Atvažiavę mes įeiname į tą patį namą, abu paspaudžiame tą patį aukšto mygtuką lifte, abu atsirakiname duris, o tada
jis krenta į mano lovą, o užmiegu aš.

Ir, taip, batų parduotuvė priklauso man.
2005-04-05 13:24
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 15 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-10 09:53
Tiffany neskaitant šuns
Nepatiko: "rutiniškai", "mikriuko", nesupratau: kokias tokias jėgas pardavinėja prie halės turgaus, kodėl visada penktadieniais vėjas pučia nuo žuvų turgaus, na, bet turbūt čia taip turi būti. Visai susimaišiau, kai tas batų pardavėjas ir parduotuvės savininkas psirodė esąs du viename.
Šiek tiek įdomus tekstas, bet panašus į mišrainę. Lyg neišbaigtas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-07 02:01
ir kiti
"Saulė tuo metu būna
padedam pakabiname einame valgome pasisodiname atiduodame atsidarome ir mirkstame nesiskundžiame turime prisimename pradedame žaidžiame vėl padedame atsistojame ir išeiname žingsniuojame užsukame sulaukiame paspaudžiame tą patį atsirakiname
užmiegu"

veikėjai privalo veikti, ar ne?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 22:11
Rudalevičius Vitoldas Ričardo
truputi man neaišku kam rašyti apie "mane ir šefą" kai jiedu yra vienas asmuo? taip? ar čia kažkas dar gilesnio, ko aš nesuvokiu (~iau)? toks nelabai man tas žaidimas. taigi o be to žaidimo darbelyje nieko prasminio kaip ir nėra. na nebent banalokos mintys apie tai, kad žmonės priversti tenkintis rutina užuot iš vaško dirbinęsi sparnus skrydžiui saulės link. pasakojimo kalba teigiamai sklandi. bet herojus (abi jo hipostazės) gal ir specialiai neatskleidžiamas jokiomis papildomomis detalėmis, todėl apsakymėlis būtų priskirtinas veiksmo žanrui. bet veiksmo vėlgi nėra. nu žodž: raštingai, nesugalvojus geros atomazgos, nepakankamai išbaigtai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 20:39
Shamanas
galiu pasaskyti kad patiko
:)
tik vat: "Šefas nemėgsta daug kalbėti, todėl atidaro dėžutę, paslėptą po grindimis, ir, išėmęs porą kupiūrų, paduoda jas policininkams." arba kazko nepastebejau arba nesupratau kokia veikla dar uzsiema pardavejas kad jam reiketu uzsimoketi policininkams
:)
o kad skaityti lengva tai pliusas
tai ne mano vieno pastebejimas
:D
kaip ir tai kad paskutinio sakinio nereikia
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 19:36
a_s_
Stebėjimo savęs iš šalies idėja gal ir nėra super originali, bet šiaip darbas įdomus. Slysta, kaip per sviestą. Be kokių nors ten įmantrių ir bereikalingų šiuo atveju dekoracijų bei pagražinimų. Pasakojimo stilius  nėra pakylėtas ir logiškai telpa įsivaizduojamo pasakotojo-krautuvininko personažo rėmuose. Gera darbo konstrukcija.
Tik paskutinis sakinys man kelia abejonių. Nu toks tiesmukas. Biški- dlia asoba tupych.
Ir dar: užuomina, kad herojus yra dėvėtų batų parduotuvės savininkas, kaži ar buvo taip labai reikalinga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą