Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Tano priešai

Kūlis savo pažadus vykdė -  nesirodė nei rudenį, nei dar sekančiais metais. Vega jį kartais netgi pamiršdavo, nebesusitikdama prie akmenų, nesulaukdama jo, ateinančio į svečius.  Senieji olų gyventojai kartais nepiktai paniurzgėdavo, kad sulig Vegos pasirodymu Haibas tapo itin retas svečias.
Po trejų metų Vega jau beveik nebeprisiminė, kaip kūlis atrodo, o po septynerių kartais primiršdavo ir jo vardą. Ji užaugo, išgražėjo, sustiprėjo... Tapo greičiausia bėgike savo bendraamžių tarpe.
Tanas neatsiliko nuo merginos nė per žingsnį. Jis stebino visus savo protu ir tapo Teodoro mylimiausiu mokiniu. Senis jau pradėjo pamažu kvailėti ir visiems tapo aišku, kad netrukus jam prireiks pamainos. Ta pamaina turėjo tapti Tanas...
Užtai Reigas keitėsi tik į ūgį. Koks buvo prietranka, toks ir liko. Negana to, susirado keturis, į save panašius draugužius ir kiauras dienas šlaistėsi po plokščiakalnį, gąsdindami žmonių medžiotojus, vaikydami grobį jiems iš panosių ir tykodami avių prie kaimų.
- Tik tu saugok mažylius, Tanai, - rūpinosi Teodoras. - Nereikia mums tokių, kaip Reigo gauja. Mes čia susirinkome taikiai gyventi, o jie.... Bijau, neturėsime mes per juos ramybės. Reikia kažką sugalvoti, kol dar aš stiprus...
Teodoras vis dar tebebuvo raumenų kalnas, tačiau jis diena iš dienos tik silpo. Darėsi aišku, kad netrukus jo neliks.
- Aš vis dar turiu vilčių dėl Vegos... - murmėjo jis tyliai, kai niekas be Tano jo negirdėdavo. - Dėl kūlio pranašystės. Galbūt mergina ką nors padarys... Bijau, kad mums ateina blogi laikai...

Kai Vegai suėjo šešiolika metų, pavasariui beateinant įvyko nelaimė. Pirmoji iš tų, apie kurias spėjo Teodoras.


Lauke dar buvo šalta, bet nebe taip smarkiai. Saulė danguje rodėsi dažniau, krioklio gaudesys aiškiai sustiprėjo. Sniegas pradėjo tirpti, kristi nuo uolų dideliais gabalais, grasindamas nusitempti žemyn neatsargų vilkolakį.
Vega tingiai markstėsi vienoje iš savo siaurųjų nišų. Šalia jos šnarpštė didžiulis patinas. Ištikimasis draugas Tanas... Dviese buvo šilčiau.
Staiga ji pastatė ausis. Tanas padarė tą patį mirksniu vėliau.
- Kažkas pešasi! - Vilkė pašoko ir nuvingiavo plyšiu link pagrindinės olos. Iššokusi į olą ji atvirto į žmogų ir čiupo savo apdarus. Skubiai užsimetė, susirišo dirželius. Tanas nuskuodė triukšmo link, nesukdamas galvos dėl formos.
Prie įėjimo į olas virė kova. Kovojo devyni vilkolakiai, du jau gulėjo negyvi. Vega pažino vieną – stambų Teodorą. O priešais jį įsiręžęs draskėsi Reigas.
Mergina sustingo, apimta siaubo. Teodoras su penkiais vyrais tikriausiai pastojo Reigui kelią į olas. Kažkada ji girdėjo, kaip senis tarėsi su vyriausiais nariais dėl Reigo gaujos išvarymo...
Štai ir atėjo ta diena. Tik viskas vyko ne taip, kaip turėjo būti.
Jau ketvirtas iš Teodoro vyrų krito perkąsta gerkle. Likęs tik su vienu pagalbininku senis užstaugė iš nevilties, bet aiškiai neketino trauktis. Jam į pagalbą lodamas puolė Tanas.
Vaikinas įsikibo iltimis į vieno iš Reigo kompanionų gerklę ir stipriai krestelėjo. Šis nesitikėjo puolimo iš šalies, tad nespėjo išsisukti. Plūstelėjo kraujas, pasklido šleikštus kvapas. Vienu stipriu sprando mostu Tanas nušveitė niekšelį į bedugnę ir šoko ant Reigo iš užnugario.
Bet Reigas išsisuko ir stipriai trinktelėjo vaikinui letena per kuprą. Odos skiautės pasipylė iš po nagų, sužeistas Tanas suklupo, bet tada progą gavo Teodoras. Senis įsikibo į Reigo petį ir abu vilkolakiai nusivoliojo taku žemyn. Štai tada ir paaiškėjo, kad Teodoras gerokai jėga nusileidžia jaunajam įžūliajam vadukui. Reigas lengvai išsivadavo iš senio nasrų, atsipirkęs tik nesmarkiu įdrėskimu. O tada čiupo priešininką už kojos ir bloškė žemyn, į putojančius vandenis.
Vega sudejavo. Niekas negalėjo išlikti gyvas nukritęs iš tokio aukščio. Ir dar ant aštrių, slidžių akmenų...
Krito paskutinis olas gynęs vilkolakis. Liko tik sužeistas Tanas, kuris plėšriai šiepė iltis ir lėtai traukėsi nuo besiartinančių keturių priešininkų.
- Norėjai padėti sukvailėjusiam seniui... - sugargaliavo Reigas, - Tuoj nukeliausi paskui jį...
Vegai staiga kilo begalinis noras virsti vilke ir pulti visus keturis, tačiau ji liko stovėti, sukaustyta siaubo. Ji net negalėjo lygintis su jais jėga, o kovotoja buvo visai prasta...
- Vieną dieną tu žūsi per savo kvailumą, Reigai... – urgztelėjo Tanas.
Vienas iš Reigo draugužių prišoko ir trinktelėjo jam snukiu. Pastūmė Taną. Visai nedaug, bet daugiau ir nereikėjo. Vilkolakis nuslydo nuo tako ir dingo iš akių.
Vega skardžiai suklykė. Nepaisydama keturių pražiotų nasrų, ji pribėgo prie krašto ir pažvelgė žemyn.
Tik vandens purslai žemai, apačioje... Nesimatė nei vieno iš trijų nukritusių. Nei vieno iš tų smalsuolių, kuriuos, netyčia čionai užklydusius, palydėdavo tuo pačiu keliu, kuriuo nukeliavo Teodoras ir Tanas.
Mergina suklupo, raudodama balsu.
Reigas grubiai čiupo ją už riešo ir nutempė atgal į olas, iki kraujo subraižydamas dantimis.
Tada visi keturi atvirto į žmones ir ėmė rengtis. Visi pasiėmė ginklus.
- Vegą uždarykite ir neišleiskite, - įsakė Reigas. - Ji bus mums labai reikalinga. Ir suraskite Sičą su Ervinu. Tegu surenka visus į salę ir neišleidžia. Aš pasakysiu, kaip nuo šiol viskas bus...


Vegą įgrūdo į maisto sandėlį ir užrėmė duris. Išėjimas buvo tik vienas – siaura landa link krioklio, o tada – ilgas kelias žemyn, į akmenis. Reigas nenorėjo, kad ji dalyvautų susirinkime.  Tiesą sakant, Vegai buvo tas pats. Ji gulėjo ant šaltų grindų ir pasikūkčiodama raudojo pražuvusio draugo. O kai sušalo – pasivertė vilke. Gūdus ir graudus vilkės staugimas netilo per visą susirinkimą...


- Daugiau niekas iš jūsų neis į jokias medžiokles, - aiškino Reigas, pasilipęs ant akmens. - Jeigu kuris nors išeis be mano žinios - užmušiu. Ir vaikus nuo šiol prižiūrės Ervinas. Mums reikia tikrų karių, o ne nupiepusių vilkiūkščių, kurie tik triušius gaudyti tinka. Pakaks mums bailiai slėptis šiose drėgnose olose.
- O kur tu nori mus vesti? - paklausė vienas vyresnių. - Į kaimus? Pas žmones?
- Į kaimus. - Linktelėjo Reigas ir nuožmiai išsišiepė. - Bet ne pas žmones, o prieš juos... Mes priversime juos mus gerbti ir dievinti. Kol kas jie medžioja mus kada panorėję, bet netrukus viskas bus atvirkščiai. Ir labai greitai.
- Tau nepavyks! Žmonės...
Vyras nespėjo baigti. Ūmai užsiplieskęs Reigas prišoko prie jo ir mostelėjo peiliu. Kalbėtojo galva nuriedėjo grindimis, keli vaikučiai suspigo iš siaubo.
- Kas nors dar abejojate?!
Moterys slėpė nuo jo akis, visi tylėjo, nieko nebesakė. Patenkintas padarytu įspūdžiu, Reigas nusišypsojo ir grįžo ant akmens.
- Aš girdėjau, kad Gregas moka virti nuodus... - pasakė jis. Paminėtas vyras krūptelėjo ir bailiai apsidairė. - Tiesa, Gregorai?
- Seniau viriau, žiurkėms gaudyti... - tyliai atsiliepė užkalbintasis.
- Ar jie gali užmušti šunį?
- Manau, gali...
- Tuomet prie darbo, seni. Poryt man reikės daug nuodų. Kiek galima daugiau.
Nustebęs Gregoras apsidairė, tarsi laukdamas dar kieno nors pritarimo. Nesulaukęs jis atsistojo ir išėjo.
- Kol kas tiek. - pasakė Reigas. - Priminsiu, tiems, kas nesuprato ar nenorėjo suprasti: jokių medžioklių be mano leidimo. Jokių pasivaikščiojimų. Kas nors išeis – surasiu ir užmušiu. O vaikučiai nuo rytdienos marš pas Erviną. Jis žino labai daug įdomių dalykų...
Jaunasis vadukas su keturiais savo ištikimiausiais draugais išėjo, palikęs visus šnabždėtis ir baisėtis.


- Mieloji... - durys prasivėrė, Vega užuodė Reigo smarvę. - Aš pagaliau supratau, ką tau sakė kūlis. Aš žinau, koks bus tavo žygdarbis. Senis tau numatė tikrai didingą darbą...
Mergina tylėjo. Net ausies nesuvirpino.
- Pyksti ant manęs dėl Teodoro ir Tano? - vaikinas apėjo  ratą, stebėdamas susigūžusią į kamuoliuką vilkolakę. - Jeigu bent žinotum, koks didingas likimas tavęs laukia... Tu pamirštum visas nuoskaudas. Nori sužinoti?
Ji nesureagavo.
- Nieko ir nesakyk. Nebūtina... Aš tau ir taip pasakysiu...
Tu būsi ta, kuri nuves mus į pergalę. Tu būsi mano talismanas, mano sėkmės garantas. Žinai, kodėl? Nes kūlis žino tavo ateitį. Jis žino apie tavo žygdarbį ir žino, kad tu nemirsi, kol jo neįvykdysi. O jeigu tu nemirsi, vadinasi, gali būti mano sėkmės talismanu... Kas žino, gal būtent šis karas ir taps tavo žygdarbiu? Kaip tau tokia garbė, Vega?
Vilkė tik atsiduso.
- Netylėk, kvaiša! - staiga suriko įsiutęs Reigas. - Noriu žinoti, ką manai! Ką tu galvoji apie tai?!
Jis apsuko dar vieną ratą aplink vilkolakę, bet viskas, ko tesulaukė, buvo tik dar vienas sunkus atodūsis.
- Kalė!.. - spjovė į sieną vadukas. Trenkė durimis ir nuėjo skubiu žingsniu.
Vega liūdnai pažvelgė į angą, pro kurią matėsi srūvantis vanduo. Srūvantis žemyn, iš labai didelio aukščio...
„Aš jau žinau, kas yra Tano priešai“- pagalvojo ji. - „Tačiau per vėlu... Tano nebėra... “
Vilkolakės gerklė vėl persipildė grauduliu, kurį reikėjo išstaugti...

Niekas nebuvo nusileidęs iki pat krioklio daubos dugno. Iki ten nėra takų, o aukštyn upe to padaryti neįmanoma. Iš tarpeklio srovė išteka pernelyg stipri... Todėl niekas tiksliai nežino, kaip atrodo upės vaga prie pat Ašarų krioklio. Iš viršaus matosi tik aštrūs akmenys, skalaujami putojančio vandens...
Šis putotas vanduo nurimsta tik už gerų šimto metrų, o ten jau pasibaigia tarpeklis, ir visi vandenys nuteka upe jau daug ramesni...
Tie ramesni vandenys kartu nešė ir juodą, bejausmį Tano kūną.
Nešė labai ramiai, nes jau buvo pakankamai sudaužę... Tik ties upės vingiu leido įstrigti pakrantės smėlyje.
- Kaip ir sakei, brolau, jis mirė, - tarė vienas kūlis kitam.
Jiedu stovėjo prie upės ir ramiai žiūrėjo į vandens blaškomą įstrigusį lavoną.
- Ir jis atplaukė pas mus...
- Viskas gerai, broli. - nuramino Haibas. - Jis žuvo pačiu laiku.
Šalia jų atsirado trečias kūlis. Tik šitas atrodė daug senesnis, pablyškęs, o jo apsiaustas jau buvo gerokai išblukęs.
- Sveikas, Eri. - Linktelėjo Haibas. - Tu taip pat pačiu laiku.
- Žinau, berniuk mano. - senis pažvelgė į lavoną ir švelniai nusišypsojo. - Kaip keista žiūrėti į kūną, dėl kurio pats tuoj mirsi, ar ne?
- Ar tu nepabūgsi?
- Kodėl turėčiau? Aš laukiau šito visą savo gyvenimą. Tegu tavo akys išlieka toli reginčios, Haibai. O tau linkiu nepamesti savo kelio, Cetrau. Man metas...
- Sudie, Eri. - atsiliepė abu broliai ir nusilenkė.
Senolis įbrido į vandenį, pasilenkė prie vilkolakio lavono ir palietė šlapią galvą. Haibas su Cetrum kelias akimirkas stebėjo senolio išėjimą, tada apsisuko ir išnyko.
„Aš kol kas nesuklydau. Viskas vyksta taip, kaip ir numačiau. Tegu taip ir būna. “- patenkintas galvojo Haibas, žengdamas tik jam matomais kūlių takais.


Tanas pramerkė akis ir silpnai krustelėjo. Juto stiprų šaltį, kurį jam teikė vandens srovė. Šiaip ne taip atsistojęs, jis nusvirduliavo į krantą ir susmuko žolėse. Ten pat ir užmigo...
2005-04-05 00:19
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-11 18:28
Aurimaz
Kas čia yra??? Avatarų keitimo manija užėjo visiems? :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-08 14:43
ir kiti
kalė - taiklus įžeidimas vilkolakei. žeminantis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-07 13:40
_I_
_I_
Teks man pasimokyt skyrybos ...:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-07 09:02
Aukščiausias taškas 2
"(...) nesulaukdama jo, ateinančio į svečius"
kablelio reikia, nes taj ishplestinis dalyvinis pazhyminys po pazhymimojo zhodzhio:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-06 14:56
_I_
_I_
Oj, aš tai paniurzgėsiu...
(...) nesulaukdama jo, ateinančio į svečius. Kažkaip suabejojau ar čia reikia to kablelio. Čia šiaip smulkmena, bet užkliubvo.
Užtai Reigas keitėsi tik į ūgį. Kas??? Ką???
Dar kelios vietos man čia įtartinos, bet tiek to.
Tekstas dideliu sklandumu nepasižymi. Jis tokis kažkokis tai "šokinėjantis" - jis padarė tą, tas padarė aną, o galiausiai jie pridarė. Net nežinau kaip čia aiškiau pasakyti. Tiesiog nėra minčių išbaigtumo ir tolydumo. Be to, daug daugtaškinių sakinių.
Gal dėrėtų kiek apmažint tempą ir padirbėt prie kokybės?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 20:36
Margot
Intriguoja. Laukiu tęsinio:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 20:19
Suglumes
Neradau prie ko prikibti. Neblogas kūrinukas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-05 15:44
vveeggaa
Graudu..Tikrai graudu, bet labai įdomu. Niekaip negaliu numatyti to Vegos žygdarbio.... Intriga tęsiasi ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą