Rašyk
Eilės (72033)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Užkliuvo man žodžiai E. Levino knygoje „Apie Dievą, ateinantį į mąstymą“ ištarti profesoriaus dr. J. G. Bomhoff: „Ar moralinė patirtis negali būti perteikta kaip man pačiam tapataus kito patirtis? Šiaip ar taip, mano manymu, tai visai atitinka Biblijos įsakymą: „Mylėk savo artimą kaip pats save. ““
    Biblijos įsakymo citavimas sukelia labai daug diskusijų ir įvairių nuomonių. Problematiškiausia vieta „kaip pats save“. Buberis ir Rosenzweigas šią frazę išvertė: „mylėk savo artimą, jis yra toks kaip tu. “ Dalinai sutinku su šiuo vertimu, bet… Taip, mano artimas, t. y. kiekvienas žmogus turi kūną, sielą ir dvasią, bet anaiptol jis nėra toks kaip aš. Čia nusižengiama individuacijos normai, nes neįvertinamas kiekvieno unikalumas. Galiausiai ir Dievas kuria tik „vienetinius egzempliorius. “ Kiekvienas yra vienintelis ir nepakartojamas.
      Tolesni vertimai dar labiau stebina. Cituoju: „Mylėk savo artimą — šis darbas yra toks, kaip tu pats“, „mylėk savo artimą — tai tu pats“, „būtent ši artimo meilė esi tu pats“.
      Pažvelkime šiek tiek giliau. Mylėti yra darbas? Tai klausimas, turintis daug atsakymų su jungtukais „jei/ jeigu“. Jeigu meilę išreiškiam dovanom, veiksmais? Jeigu rūpintis, globoti, daryti staigmenas, jaudintis yra darbas — tuomet sutinku, jog meilė tapati darbui.
    Kitas vertimas: „Mylėk savo artimą — tai tu pats“. Čia susiduriama su pakeitimo problema. Levinas savo knygoje ją gana plačiai nagrinėja. Jis teigia, jog „aš privalo pakeisti kitą, prisiimti jo atsakomybę“ ir, kad „kito asmens pakeitimas reikštų, kad savo galutiniame prieglobstyje manasis „aš“ negali jaustis nekaltas net dėl kito daromo blogio“ (219 psl.), taigi prarandamas ir saugumo, ir savasties jausmas. Žmogus lieka atsakingas už kiekvieno kito poelgius. Bet juk žmonija milžiniška. Vienas asmuo negali pakeisti visų kitų. O jeigu vienas asmuo keičia tik vieną žmogų, tuomet teturime vieną artimą. Abejoju, ar tai norima pasakyti Biblijos įsakymu. Netgi ir sutikus su šia nuomone iškyla klausimas: kuris iš tos minios yra mano artimas? Žvelgiant iš kitos pozicijos, kas yra tas „artimas“ gali pasakyti pati situacija. Tai jau būtų susiję su žmogaus buvimu būtyje, kuri visad egzistavo (kaip ir Dievas). Bet žmogus išsilaisvina pradėdamas kalbėti, veikti ir tik tuomet jis gali turėti artimą arba pats juo būti.
      Kitas vertimas dar sudėtingesnis: „Būtent ši artimo meilė esi tu pats“. Žmogus tapatinamas su veiksmu ar netgi jausmu. Jeigu taip, tuomet kartu su H. J. Heering noriu iškelti klausimą: „ar pakeitimas negali būti dėkingumas? “ (219 psl.) Apskritai, ar artimo meilė nėra paprasčiausias dėkingumas? Jei mylime tuos, kurie mus myli, tai kokia čia meilė? Naujajame Testamente yra pasakyta jog „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5, 44). Ir aš pritariu šiems Jėzaus ištartiems žodžiams. Juk atsilygindamas geru už gera — atsidėkoji, o darydamas gera priešams — myli, nes nesitiki nieko gauti atgal. Vėl cituoju Leviną: „Tik pažeidžiamas „aš“ gali mylėti savo artimą“ (218 psl.). Viskas labai paprasta: žmogus, išgyvenęs skausmą, kančią, nerimą ir šių jausmų pasekmes — besąlygiškai priims, supras, t. y. mylės ir kitą klystantį. Juk pilnai mylėti gali tik Dievas arba visa tai patyręs žmogus. Toks žmogus bus išsilaisvinęs iš stereotipinės nuomonės, kai žmogaus poelgis tapatinamas su pačiu žmogumi. O juk tai du atskiri dalykai. Žmogus ir jo jausmai, poelgiai ar emocijos nėra tapatūs dalykai.
      Ir vėl grįžtu prie klausimo: „Ar moralinė patirtis negali būti perteikta kaip man pačiam tapataus kito patirtis? “ Čia vėl galima įžvelgti susitapatinimą su kitu asmeniu, kas praktiškai yra neįmanoma. Moralinė patirtis? Teoriškai ji gali būti perteikta ir yra perteikiama paliekamais raštais, tautosaka ar net įstatymais (tiek religiniais, tiek valstybiniais). O praktiškai? Ar įmanoma „įlįsti“ į kito žmogaus širdį? Sielą? Dvasią? Tai retorinis klausimas, nereikalaujantis atsakymo. Aš manau, kad moralė yra kiekvieno žmogaus viduje ir pas kiekvieną ji kitokia. Kas vienam priimtina, kitam jau gali būti papiktinimas. Beje, kas yra moralė? Tai kažkas neapčiuopiama (jausmai, mintys). Tai pavertus materialiu pavidalu, pvz.: užrašius, jie prarastų savo unikalumą.
      Ir visgi sutinku, jog šį klausimą galima tapatinti su Biblijos įsakymu: „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Tik čia dar pridėsiu, jog tik save priimantis ir mylintis žmogus — mylės kitą su jo silpnybėm. Tokia būtų žmogiška patirtis ir meilė, kuri tikrai neatkartos Dievo, ateinančio į mąstymą.
2005-04-04 16:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-09-02 12:55
Kirvoboica
žmogaus problema - daugiažodiškumas, daugiaprasmybės, kai taip net nepajuntant tampa ne .. :)
žinoma, jei savęs nemylėsime, tai negalėsime ir kažko kito.
suskaldykime meilę į atskirus,
konkrečius jutimus ir poelgius... [i]vertinti ir gerbti, suprasti ir užjausti, subtiliai
patylėti ir tykiai priėjus už nugaros paskandinti savo veidą kenčiančiojo
plaukų kupetoje stipriai apkabinus..

nereikia suprasminti ar absoliutinti to, kas yra tiesiog ... paprasta ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-11 09:50
ash pats
butu tiesiog per paprasta siauraprtishkai tiesiai suprasti biblijos ishminti, ar ne? ir tai butu ziauriai nenaudinga kruvai biblija paremtu sekstu ir ju interpretaciju...velgi, tos pacios interpretacijos."mylek savo artima kaip pats save"="nedaryk kitam nieko, ko nenoretum patirti pats". tai visishakai analogishkoks mintys, tik skirtingai suformuluotos. o shita ese...megstantiems neaishkuma ir kruva citatu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-12 22:37
Ametistas
O gal Dievo esančio mąstyme? Tikiu, jog jo buvimas tampa buvėjimu, kai individas esamumą neigia. Kuo daugiau neigiama, tuo daugiau išvaroma iš mąstymo. Bet tada, pasikeitus aplinkybėms, t.y. įsileidžiant atgal, turėtume pamatyti Dievą pareinantį. Galbūt esu 100 proc. neteisus. vertėtų išdiskutuoti, arba ne. Juk būtų daugiau lingvistinė diskusija. Darbas gerbtinas ir dėl temos, ir dėl autorės pastangų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-06 18:58
Jūsų Reklama
tikrai patiko pirmos trys pastraipos. ketvirta, manau, pametė pagrindinę mintį ir šiek tiek nuklydo į šoną (bent jau nereikėjo jos išskirti kaip atskiros). penktoji pagal savo problematiką tarsi turėtų eiti iškart po antrosios (po minties apie individualaus žmogaus unikalumą), tuomet trečiąją ir ketvirtąją kaip nors apjungčiau su šeštąja ar kur nors panašiai; tiesiog perkelčiau kitur, kad tekstas sklandžiau įsivažiuotų. tai čia šiaip.

o apskritai tai pasirodė labai nebloga esė, buvo tikrai įdomu. dėl to tiesiog papiktino ta paprasta, ignoruojanti ką tik pateiktas problemas pabaiga, bet visa kita, nepaisant visų mano mėsinėjimų (sorry),- liuks.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą