Pinčius — 12

12. Vanduo senka

Prieš saulėtekį, kaip susitarta, visi buvo savo vietose. Lovliai, kad geriau matytų, susirado sau vietas atokiau nuo kranto augusiuose paprūdės medžiuose, Mantas, pasiėmęs į rankas kastuvą, tarsi niekur nieko, vaikščiojo pačia pakrante. Pasirodžius pirmiems saulės spinduliams, nedrįsdamas jaukti skambančios ryto gražumos, pasilenkęs pusbalsiu kreipėsi į savo kastuvą:
— Kastuvėli tyliai nirk į prūdo dugną ir ties trimis urvais iškask kuo didžiausias angas, paleisk prūdo vandenį į didžiąją požemio upę...
Kastuvas tuojau pat ištrūko Mantui iš rankų ir juoda, greita žuvimi, nėrė į prūdo dugną ir ties urvais atkasė plačias pralaidas.
Mantas ir lovliai po kelių minučių pamatė, kaip ramiame ir plačiame prūdo paviršiuje, bemaž ties pačiu jo viduriu, pradėjo suktis trys didžiuliai vandens verpetai. Į atsivėrusią urvo gelmę vanduo traukė sąnašas, visokius paviršiaus maurus, žolę ir kitus prūdo padarus... Tuoj pat metu prūdas tarsi atsiskyrė nuo savo krantų ir pradėjo grimzti gilyn į žemę. Mantas ir lovliai suprato, kad prūdą gilyn gramzdina Liuciferis, bet jie buvo tikri, kad ši išdaiga prūdo vandens nebeišgelbės, nes iškasti urvai didelėmis skylėmis buvo prakiurdę patį jo dugną...
Kad ir kiek giliai į žemę grimzdo visas prūdas, paviršiaus verpetai, tarsi kokie gyvi ir burtams nepaklūstantys padarai, tebesisuko toliau ir nenumaldomai sekino vandenį.
Po kiek laiko, pastebėjo Mantas ir lovliai, prūdas greitai pradėjo kilti į viršų, bet ir tas Liuciferio manevras buvo bevaisis, nes vanduo vis tiek nenumaldomai seko ir verpetai, jau įtraukdami į save išrautus mažesniuosius paprūdės krūmelius, tebesisuko toliau.
Netrukus lovliai ir Mantas pastebėjo — po prūdą pradėjo nardyti keliolika juodų velniukų, bet kai tik jie prisiartino prie besisukančių vandens verpetų, juos iš karto pagriebė vandens srovė, ir nunešė į šaltąją požemio upę.
Lovliams ir Mantui darėsi aišku, kad netrukus turi pasirodyti didysis dugno akmuo, po kuriuo buvo paslėpti pragaro vartai.