Visi keliai per skrandį

Jonas nebuvo pašautas
jau ilgus metus
beribiuose frontuose, ribotuose
bunkeriais, bombų duobėm
ir tranšėjomis,
kur-ne-kur viela stilizuotomis -
kaulų ir kaukolių šiandien per
dujų miglas nesimato.

Nematom ir Jono, bet žinom -
tikrai nepašautas, neverk motin,
tikrai
Matėm bamboj dar vis jis
tamposi naują milinę ir sveiką
granatą - visut visutėlę,
jei ką, sako jis, vos užėjus
į karčiamą kokią kaip mat
visus pavaišinčiau, jei
užu alubario nagas koks, jeigu...
užu tokius mes kovojom?!

Jis pyksta kartais ir džiaugiasi -
Jonas, mat nepašautas
dar nuo vaikystės pats
akį kaip sakalo turi
arti neprieisi...

Nebent tiktai kojom į priekį -
prie jo, jojo bambos,
tarp bombų duobių, iš duobutės 
jei nori ištraukti milinę -
geriau trauk žariją,
nes jis nepašautas jau metai
iš metų vis laižosi lūpas,
gyvenimo nuodėmes mindamas -
nugraužtus kampus ir palangę
ir priekrosnį šildantį  šiurpiai,
kai vos nepašovė -
dabar - tai tiktai
pasakų lapai,
ištryškusios seilės - pyragai,
ataidintis klyksmas ir kaminą
kemšantys spirgantys papai -
svarbiausia pirmam neprašauti,
kai moteris
jau nusitaiko...
                ir, regis, kad laikas kartojas




                      vėl 1945 pavasaris