Aš buvau tikras, kad mes gyvename taip, kaip nusipelnėme. Pasirodo, yra kitokia nuomonė. Kai kas teigia, kad nusipelnėme gyventi geriau.
Kaip tai padaryti? Viskas labai paprasta. Naudokitės japoniška ekonominio stebuklo formule: “Mokslas – darbas – taupumas”.
Jums juokinga, ar ne? Man irgi! …Tie japonai akis dumia, ant ausų visiems makaronus kabina. Jie savo paslapčių neišduoda. Ir iš viso nesąmonė: ką jau ką, bet taupyti mes geriau už vakariečius ir rytiečius mokame. Vienas mano pažįstamas rusakalbis šitaip man guodėsi:
– Visą gyvenimą taupiau, turtą per prievartą užgyvendamas, o mano raganai vis negana.
Ar supratote? Na, kad moterims vis negana, visiems aišku… Bet koks tai yra taupymas per prievartą? Nežinote? Nieko panašaus ne kišenių po algos kratymas, kai jūs girtas knarkiate. Tai begėdiškai grubi ekspropriacija.
Turto užgyvenimas per prievartą, tai, kitaip sakant: visko, kas ne vietoj guli (o gal ir vietoj, ir yra ne tavo – geriausiu atveju valstybės), tempimas į namus, dar kitur vadinamas traukimu į nosį…
Kai kas, ypač dabar, labai plačias tas nosių šnerves turi. Tokius objektus sutraukia: fabrikus su kaminais, laivus su stiebais…
Štai koks būna taupymas per prievartą. Šiek tiek pakoregavus gerai žinomą antikinį Cezario posakį išeitų: “Atėjau, pamačiau, privatizavau – namuose stovi”. Kas?
Grįžta vyriškis namo. Apsižvalgo – lentynoje toks gražus butelis spindi visomis spalvomis. Jam net seilė nutįso.
– Įpilk, – maldauja žmonos.
– Ko tau įpilti, brangusis, gal arbatos?
– Kokios arbatos? – jau pyksta logiškai mąstanti šeimos galva. – Šit butelis lentynoje stovi!?..
– A!.. – apmaudžiai susinervina moteriškė, – stovi, tegul stovi. Ne tu pastatei… Gal, sakau, koks svečias užeis, ar kokia proga bus.
Pora buvo jauna, ką tik vedę. Kai atsigulė miegoti, moteriškei vyriškų glamonių prisireikė.
– Klausyk, brangusis, – švelniai šnabžda vyrui į ausį. –
Atrodo stovi?..
– Stovi, tegul stovi, – tas atšauna abejingai. – Ne tavo
reikalas. Gal kokia proga pasitaikys, ar kokia moteriškė užeis.
Štai dar koks taupymas per prievartą būna. Žmona taupo vyro sveikatą, vyras – žmonos ir kiekvienam atrodo, kad tai moralinis teroras?
Užsienyje milijonieriai steigia šykštuolių klubus. Viską taupo. Vienas vietoj popierinių nosinaičių nosį šnypščia į tualetinį popierių. Didžiuojasi tuo ir džiaugiasi ekonomine nauda. Narsuoliai. Mūsų pusė tautos nežino kas yra vienkartinės nosinaitės. Užsispaudei su nykščiu vieną šnervę, paskui kitą – koks malonumas – koks ekonominis efektas!?.
Arba vėl kažkoks milijonierius teisininkas tuščius butelius renka. Sako, “ant duonos” šitaip prisiduria. Komedijos, ar ne? Kas gi pas mus dėl duonos butelius renka?..
Vėl ten kažkoks išprotėjęs turtuolis, dantis labai ekonomiškai valosi, maudosi tik kartą per savaitę. Jam vargšeliui turbūt visai į galvą nešauna, kad taupiau tų dantų iš viso nevalyti.
O kai dėl šalto ar šilto vandens, tai kur jau ten jiems, kad ir patiems šykščiausiems, prie mūsų lygintis.
Nekalbu apie tuos, kurie maudosi tik per vasaros karščius, praleisdami visą šildymo sezoną. Normali šeima maudosi du kartus per mėnesį. Tame pačiame vandenyje pirma nusimaudo žmona, paskui vaikai, paskui vyras.
– Na, kaip norisi paklausti vokiečių šykštuolių, – silpnos jūsų kinkos ar ne? Nebent iš šykštumo jūs ir žmonų neturite?
1999