Ant suolo

Sėdėjau ant suolo,
o ji
šukavo mano
ilgas garbanas.

Prieš vyrų kirpyklą
bučiavo pirštais
mano plaukus.

Gyvenimo vargas
prisėdo šalia,

kalbėjo,

pametęs garbę
ir norus
skundėsi viskuo,
kas tik skaudėjo.
Užtraukęs gėdos dūmų
į plaučius,
diktavo savo amžių,
skundus
ir keiksmus.

O ji stovėjo
man už nugaros,
kuteno galvą.
Įjungdavo,
ir vis išjungdavo

šypseną

mano veide.
Bučiavo skruostą,
o plaukus -
sušukavo,
šalia besėdint
gyvenimo vargui
ir bėdai.