– Mama –

Spygliais subadytą mirtingą gyvenimą – globi mums –
Palaimini Savo veido šviesa – gyvybės pradžią –
Turi Savy sukaupus karčios nevilties –  ir lašelį stebuklingo džiaugsmo –
Tačiau dalini tik vieną – Gyvenimą – sklendi į saulę mūsų vaikišką žvilgsnį...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Nors kojose sukaupta sunki našta verčia parpulti žemėn –
MAMA – sugebi pakelti skausmą –  liūdesį – „strėlę“ širdy –
Kurį suteikiam dažnai pamiršdami MOTINOS šventas rankas – ilgesį –
Nuoširdų – bėgantį į visos esybės Meilės jausmą –
Pastoji siaubingą – kartais skaudų ir kraujuotą vėją –
Dalini Save – Savo gyvenimą keiti į „svetimą“  –
Dažnai nereikalaudama nieko –
Kaip sustingsta gruodo šalty žodžiai tariantys vieną:
„Gyvenimas – ir mano dvasios dalis – jūs“ – Mama – Tu būni visada arti širdies –
Kai vaikiška nepagarba – padarytas grubus poelgis slenka
Jis lieka nematomas – Tu apanki
Tada Tavoji Motiniška meilė nesilpsta –
Ji dar labiau stiprėja žydi liesdama šventą tikėjimą – šventą Tavo būtį...
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Kada medžių šakos numeta margus lapus – rudens soduose –
Ir pučia žiemos speigas – atneši savo Delne mums birželio vasarą –
Glostai – ir tiki gražia ateitim –
Užgesus dienos saulės spinduliam – atbėgdama dalini juos visiem –
Šiems Tavo poelgiams nėra pabaigos – nėra nusakančių Juos žodžių.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Tyla – paslaptingai Tavo akyse įprasmina viltingą dieną –
Kurioje niekada nebūna nykaus vakaro – tuo labiau gilios nakties –
Ir tada – kada atsiduriam ties praraja – kai nesimato pagrindo ant kurio galime atsistoti –
Nuoširdžiai paklodama Save leidi mums nematant Tavęs žengti....