pagrok man ką nors cara mia,
tu kiemsargis kiemo rankovėj
ir sniegas pavirtęs purvynu,
ir tūkstantis metų prieš srovę,
ir vėjas prieš vėjo švelnumą,
tik dvidešimt snaigių į kairę,
pagroki ką nors, ko nebuvo,
ir kas vakarais nesibaigia,
ir kas nenutyla iš ryto,
kai kaktusas miega sakykloj,
palangės šešėliais tapytos,
kišenės užsiūtos beginklės.
pagrok man ką nors cara mia,
ar moki, ar ne - man nerūpi,
juk mes taip lakoniškai tylim
ir renkamės savo rugpjūtį.
ir renkamės savo rugsėjį,
kai akys rakina namus,
žiūrėki, visi jau išėjo.
o mes? mes dar likom
nuostabu! Viskas tiesiog plaukia pro akis, vaizdai, jausmai, emocijos!.. Kaip kokiam senam nespalvotam meniniam filme.... Rimas pavydėtinas... labai labai! ***
kadaise prisikabinau prievartotojo Nevanduo už, mano manymu, neaiškų skaitvardžių minėjimą darbe ir labai apsišoviau, nes paaiškėjo, kad kalba eina apie mūsų abiejų mėgstamiausios knygos skyrių numeraciją, tačiau čia,na, kodėl, pvz.dvidešimt tų snaigių, kodėl ne šimtasketuriolika?