Bardo klajonės III 3d.

Henkė lėtai keliavo miško takeliu, vis labiau jausdamas, kaip nuo pečių baigia nusiristi daugelį metų slėgusi našta. Tiek metų plėšikavimo, skausmo, ištvirkavimo, išdavysčių dabar baigė išnykti iš širdies, nepalikdami jokio pėdsako. Tarsi kūnas pats išsivalytų nuo jį graužusio blogio. Keista, bet šis jausmas beveik priminė aną, prieš daug metų patirtą, kai jis, jaunas berniokas, pirmą kartą sugulė su mergina. “Buvo puikus pavasaris. Gaiviai kvepėjo rasota žolė, o rytmetiniai paukščiai traukė gamtą šlovinančią giesmę... ” – mintimis sugrįžo į jaunystę senis. Gal dėl to ir nepastebėjo, kad jį jau kuris laikas seka žalias šešėlis.

  - Kaip tai neatvyko? Juk Ėgelis pažadėjo. Ką dabar reiks daryti? Kuo greičiau pasiųsk žygūną pas jį, – po menę blaškėsi prabangiai apsirengęs vyriškis ir šaukė ant pagyvenusio raštininko.
  - Deja, Ėgelis išvyko kartu su gurguole. Jis asmeniškai norėjo palydėti krovinį, pone, - raštininkas išsitraukė iš krepšio laišką ir padavė jį šeimininkui, - čia kapitono, turėjusio perimti krovinį, laiškas.
Didikas pačiupo laišką, perlaužė antspaudą ir pradėjo skaityti. Perskaitęs, išbalo ir pažvelgė į raštininką.
  - Viskam galas, - bespalviu balsu ištarė ir susmuko mediniame krėsle.
Raštininkas dar kurį laiką pastovėjo, bet nesulaukęs jokių tolimesnių nurodymų, truputį pašaipiai nusilenkė krėslui ir išslinko iš menės. Palaukęs, kol nutils tarno žingsniai, Vylandas sunkiai atsistojo ir drebančiomis kojomis pasuko prie židinio. Kiek laiko bukai žiūrėjo į raižytą dėžutę ant židinio atbrailos. Po to nenoromis pasėmęs saują pelenų iš indelio, vyriškis jais išsitrynė veidą ir kažką sumurmėjo. Akimirką buvo tylu, bet netrukus pro kaminą ūžtelėjo vėjas ir didikas, virtęs pelenų stulpu, subyrėjo į juodas dulkeles, kurias vėjo gūsis įtraukė į kaminą. Ant raudono kilimo liko gulėti tik pageltusio pergamento laiškas.
  - Tu tikrai manai, kad mes galim taip pasielgti? – Pasigirdo tylus kuždesys.
  - Na, taip. Juk Vėjelė sakė, jog nieko blogo neatsitiks, - sušnypštė kitas.
  - Bet jis gi mūsų šeimininkas, - vėl suniurnėjo pirmasis.
  - Vėjelė sakė... – vėl pradėjo antrasis.
  - Žinau, žinau. Bepigu Vėjelei šnekėti.
Atsargiai krustelėjo klostuotas kilimas, vaizduojantis tris šaunius medžioklius.
  - Tik greičiau. Nenoriu, kad šeimininkas sužinotų, kad jis nėra geras, - pasigirdo pirmasis balsiukas.
  - Hrr, - suurzgė antrasis ir iš už kilimo išlindo kaukas.
Dairydamasis į šalis, jis pribėgo prie laiško ir įsikibo į popieriaus lapą.
  - Greičiau. Aš girdžiu kažkieno žingsnius, - bailiai sucypė antras kaukas, nedrąsiai žvelgdamas į draugą.
Pirmasis įsiklausė ir šmurkštelėjo po kilimu tą pačią sekundę, kai tik atsivėrė durys. Į menę įžengė sargybinis. Kiek nustebo, čia neradęs didiko. Po to pastebėjo ant kilimo gulintį popiergalį. Nejučia apsidairęs, kareivis pasilenkė prie popieriaus ir jį pakėlė. Kurį laiką laikė rankose, bandydamas perprasti jam nesuprantamus ženklus, o jų neįveikęs, įsikišo laišką į kišenę. Jau ruošėsi išeiti, kai iš už kilimo išniro du kaukai ir grėsmingai pastojo jam kelią.
  - Kaip tu drįsti vogti iš šeimininko? – Sušuko vienas jų įniršęs.
Kareivis kiek apstulbęs pažvelgė į karingai nusiteikusius kaukus.
  - Cha, cha, cha, - nusikvatojo. – Pasirodo tiesą žmonės šneka, kad ponui turtus kaukai suneša. Palaukit kol apie tai sužinos aplinkiniai dvarai.
Kaukai susižvalgė.
  - Tavo vietoje to nedaryčiau. Šeimininkas yra geras.
Tačiau kareivis tęsė toliau:
  - Jei jis turi kaukų, vadinasi, užsiiminėja magija, o tai kunigaikščiui tikrai nepatiks.
  - Tu negali taip pasielgti. Šeimininkas yra geras, - vėl pasigirdo atkaklus kauko balsas.
Bet kareivis nebesiklausė. Dideliais žingsniais jis žengė durų link, svajodamas, kur išleis iš kunigaikščio gautą atlygį, ir labai nustebo, kai pajuto, jog jo koją kažkas tvirtai sučiupo. Sargybinis buvo matęs ir šilto, ir šalto, kariavęs net dviejuose mūšiuose ir nebuvo iš bailiųjų, bet tai ką pamatė, privertė jį sudrebėti. Įsikibęs į kareivio koją, stovėjo kaukas. Jo akys degė nuožmiu žalsvumu, o žievės rūbeliai spragsėjo lyg nuo karščio.
  - Šeimininkas yra geras, - vėl pakartojo kaukas.
Kareivis sunkiai nurijo seiles ir pabandė išsitraukti peilį, bet aštrus skausmas nudiegė jo dešinį delną. Sargybinis paklaikęs iš baimės pažvelgė į delną, kuriame styrojo žalias spygliukas. Tuo metu kažkas nudiegė ir koją. Po to veidą, kairę ranką, vėl veidą, rankas, krūtinę... Kareivis suaimanavo nuo nepakeliamo skausmo ir susmuko be sąmonės. Jo odą išmargino žalios dėmės, kurios sparčiai plėtėsi ir kietėjo. Netrukus ant kilimo gulėjo žalios žievės gniutulas. Vienas iš kaukų mikliai įsispraudė tarp žievės plyšių ir grįžo su popieriaus gabalu. Kai iš žievės pradėjo stiebtis balkšvas ūglys, kaukai atgavo blaivų protą. Jie bailiai susižvalgė tarpusavyje. Jų mintyse sukosi ta pati mintis: “Kuo greičiau pas Vėjelę. ” Tačiau jie žinojo, kad nelabai ką bepavyks padaryti. Reikėjo laukti nakties.
Atėjus vakarui, pilyje kilo baisus triukšmas. Dingo pilies šeimininkas, o jo menėje iš kažkur atsirado žaliuojantis beržas. Pilies gyventojai nieko nesuprasdami lakstė iš vieno pilies galo į kitą, o jų lūpos vis dažniau ištardavo žodį - magija. Taip tarp pilėnų pasklido gandas, kad tai laumės pagrobė Vylandą, garsėjusį laumių, miškinių ir vandenių gaudymu. Tačiau ši prielaida nedavė jokios naudos. Tik dar labiau sustiprino vyraujančią netvarką. Gal dėl to, nepaisant, kad buvo naktis, į artimiausią kaimyninę pilį buvo išsiųsti žygūnai su šiurpą keliančia žinia.
Kai triukšmas pilyje nurimo ir visi jos gyventojai užmigo, iš už siuvinėto kilimo išlindo du kaukai.
  - Ką mes padarėme? – Gailiai sušnibždėjo kaukas, žvelgdamas į menėje žaliuojantį beržą.
  - Mes privalėjome, - netvirtai ištarė kitas.
  - Bet kaip mums dabar nusigauti iki Vėjelės? – kaukai susižvalgė.
Jie tik dabar suvokė, jog nužudė žmogų. Nesvarbu, kad gindami šeimininko gerą, bet vis tik nužudė. O Dievai šito niekada nepamiršta.
  - Mes... Mes prakeikti, – pagaliau suprato vienas iš jų.
Bet staiga pasigirdęs girgždesys, nutraukė nelaimėlio šneką. Kažkas lipo laiptais.
  - Nenustebčiau jei čia būtų pati Giltinė. Turbūt atėjo pasiimti mūsų, - suvirpėjo kaukas.
  - Bet gi mes tik gynėme savo šeimininką... – vis dar verkšleno antrasis.
O tuo metu girgždesys vis artėjo ir artėjo. Kaukai, susitaikę su savo likimu, nuolankiai nulenkė galvas. Durys pamažu pradėjo vertis, o pro jų tarpą silpnai tvykstelėjo melsva šviesa.