Nededikacija

Aikštėje paminklą „Atminimui“ stato.
Neprisimena, kada ir kas pradėjo.
Žada vyrai sąmonėj daryti kratą:
vieną išsiunčia paklaust pernykščio vėjo.

Tas negrįžta. Vyrai akmeny įrašo:
„Skiriam vėjo nupūstiems į laiko dulkes“.
Skolos – tobuliausias atminties masažas:
įsiamžina ir dideli, ir smulkūs.

Rėžia kalbą klasikai pradinių klasių
„Atminimo“ dedikacijų pavėsy.
Įsiamžina ir net save užkasę:
ką pasėsi akmeny, tą ir turėsi.                 

Genijai išeit pamiršta – amžius dusins -               
neišsineša paminklų, Grūtui lieka.                       
Įsirėmina į lango prozą musės.             
Aš savęs nededikuosiu, mama, niekam!