jud

judesys sustingsta
lietuje
nebėra žmonių
nesuprantama
giesmė
išdygus užvakar
su smilga
užriša akis
skylėtos nakties rankovės
pasiklydę šešėliai
prisėda pailsėti
ir numiršta
nebėra žmonių
giedančių
nesuprantamas giesmes
seni apkurtę stogai
ir dvylikto
juodvarnio plunksna
ant mylimojo kaklo