Prie vieno stalo,
iš vienos taurės,
jie gėrė neviltį
ir griežė dantimis,
o už sunkių užuolaidų
stovėjo,
stebėdama juos, nedrąsi
jauna būrėja,
norėjusi paguosti...
Per vėlu -
tuščia taurė
nurieda po stalu,
juos apkabinus,
šaiposi naktis,
o akyse
jiems žydi Netektis...
už sunkių užuolaidų
stovėjo,
stebėdama juos, nedrąsi
jauna būrėja, - čia paskubėjai, mano nuomone(stebėti už sunkių užuolaidų sunku, nedrąsi ir stebi?)
trumpas žodžiais, bet ne mintimis. vien nakties begalybė gali varytį į beprotybę, link savęs, nes tai truks amžinai. likusios minutės lieka mintyse. gal būt po laiko labirintų sugrįš šitas svaigulys, bet gal būt, jis bus nebepažįstamas - kažkur jaustas... taip nepažistamieji įskiepija savyje skausmą, kuriam sugrįžus, jo sustabdyti neįmanoma.
Mirtis ir Viltis. Tokia tad priešprieša. Taip interpretuočiau du nepažįstamuosius. Pagrįsčiau tuomi, jog nevilties taurė nužudė (užmigdė, užliūliavo, paskandino užmaršty - tai yra vienas ir tas pats). Taurė yra gan dažnas mirties archetipas. Nors tatai daugeliu atveju priklauso nuo konteksto. Gi šis kontekstas tokiam vaizdiniui kuo palankiausias. Kitas veikėjas - bandanti paguosti JAUNA būrėja. Viltis taip gi guodžia, ar ne?
O daugiau? Neprastai, turiu pasakyti. Negali b?ti prastai, nes neįžvelgiu jokio disonanso. Ir grafinis išdėstymas adekvatus.
Nea. sakau drąsiai - ne mano tema.
paskutinioji komentaro eilutė išskirtinėmis teisėmis priklauso komentatoriui:)