Pinčius — 4

4. Kitas vakaras

Kai vėl patekėjo mėnulis ir žolėje suspindo tūkstančiai gelsvų rasos karoliukų, lovliai atšuoliavo prie prūdo į sutartą vietą. Čia jų jau laukė tikrai džentelmeniškai apsitaisęs Pinčius. Jis vilkėjo naujytelaičiu juodu fraku, iš po kurio švytėjo balti kaip sniegas baltiniai, o po kaklu, kaip gyva juodavo kokardinė plaštakėlė. Ant galvos buvo užmauta juoda aukšta skrybėlė, niekas nebūtų pasakęs, kad po ja yra paslėpti rageliai, o po Pinčiaus nosim kūpsojo gražiai paskusti juodi ūsiukai. Uodegos taip pat nebuvo nė žymės, tik kairė koja, geriau įsižiūrėjus, buvo šiek tiek storėlesnė. Kanopas gerai slėpė madingi, gerai nublizginti užvarstomi batai.
— Oho... — nustebo ir traukė pečius pamatęs Pinčių Juodis.
— Tai tau, bobute, Užgavėnės... — mestelėjo pritrenktas ir grožėdamasis Pinčiu Žalis.
— Na, na... Tokiu nauju ir gražiu fraku apsitaisęs... Ar tik nebūsi nugvelbęs iš kokios geros parduotuvės? — suabejojo ir Mėlynukas.
— O jau susikvėpinęs, brolyčiai, kaip didžiausias Paryžiaus aristokratas... Man net širdį pradėjo pykinti.
Pinčius, nustebinęs lovlius savo apdaru, kiek užrietė nosį, bet tuoj pat paaiškino:
— Pamestų dorų senų rūbų niekur neberadau, teko nudžiauti iš vieno turtingo ir daug iš žmonių prisivogusio krautuvės savininko. Žinoma, galėjau griebti kokius prastesnius, bet su savim pasitaręs, griebiau geriausius... Jei jau važiuoti pas Liuciferį pragaran, tai tik su geriausiais arkliais... Juk tai paskutinis kartas, kai man reikia drabužių... Tų apdarų man dabar užteks visam amžiui ir tokiais dalykais daugiau rūpintis nebereikės...
Lovliai klausėsi, galvojo ir jiems Pinčiaus samprotavimai atrodė protingi. Bet senelis, jie žinojo, tokius Pinčiaus žingsnius pasmerktų. Jie visi sutarė istorijos apie Pinčiaus drabužius, jei senelis neklaus, jam ir nepasakoti.
— Pinčiau, — vėl prabilo Juodis, — tu turėsi seneliui ir mums papasakoti apie savo nusikaltimus pragaro įstatymams ir už ką tave Liuciferis iš ten išvijo... Be šito senelis tavęs į savo namus nepriims...
— Menka čia paslaptis. Jei reikia, galiu viską išdėti tuoj pat, o paskui ir pakartoti...
— Kadangi dabar naktis, tai eikime kartu ir įsitaisysime žaliojoje dėželėje... O papasakosi, kai rytmety visi susėsim prie stalo.
Netrukus jie visi sušoko į balkoną, sulindo į kambarį ir, nebevarginami jokių minčių, saldžiai sumigo.
Po tos nakties Manto žaliojoje dėžutėje atsirado dar vienas naujas žaislas — Pinčius. Jis buvo gražus, juodas, skrybėlėtas jaunikaitis, kurio kojos užsibaigė arklio kanopomis, apautomis gerai užvarstytais batais. Tą pirmąjį rytą Mantas, paėmęs į rankas Pinčių, ilgai jį apžiūrinėjo ir jam pasirodė, kad šis žaislas jo kolekcijoje dabar yra vienas iš gražiausių ir geriausių...