A.A. brendimo ir meilės kančios 2004m. Part 3

Ištraukos iš knygos. Trečias bandymas.

Štai aš čia. Jau trys valandos sėdžiu ant aukštos kopos ir žiūriu tolyn. Ji mane paleido netoli pakrantės ir nuvažiavo toliau. Neapsikeitėm duomenim, nes manėm, kad jei reikės susitikti, tai ir taip susitiksim. O po kelių mėnesių pamiršom vienas kitą.
Sėdėjau, žiūrėjau į smėlį. Kodėl jis ne juodas? Prisikalbėjau. Užėjo audra. Smėlis pasidarė juodas, vanduo pakilo į orą. Griuvo dangus, mano rūbai buvo pilni smėlio, tiksliau aš pasidariau smėlis. Gražu žiūrėti į žudančią gamtą, į keršijantį dangų ir vėją. Mano akys buvo stebuklingai apsaugotos ir smėlis nesiartino prie jų, todėl aš galėjau matyti, kas darosi. O darėsi tai, ką bijau prisiminti. Atrodė, kad viskas išnyks. Klausiausi kaip klykia vėjas, kaip nuo jo garso sproginėja mano būgneliai, žiūrėjau kaip aplinkui vėjas pakelia visą kopą ir nuneša ją į jūrą. O kur jūra? Ieškojau, bet neradau - ji davėsi nuo vieno galo prie kito, tiško ant saulės, mėnulio ir žvaigždžių, ant mano plaukų ir veido.  Žaibai plėšė dangų, jis krito gabalais aplink mane, byrėjo į šipulius, o žaibai, vydamiesi jį iki žemės, griaudėjo kaip pasaulio prakeiksmas. Gamta klykė ir ardėsi iš skausmo.
Staiga viskas nurimo ir aš nualpau, o gal praradau sąmonę.
Pabudau tik ryte. Vėl sėdėjau kaip sėdėjęs prie jūros, ant kopos. Žiūrėjau. Ir dėjau visus įrašus iš savo smegenų ir širdies ant žemės, rūšiavau ir dėliojau juos ant smėlio. Paeiliui sudėliojau visą savo gyvenimą, piešiau krauju ateitį. Mačiau išgyvenimus, skausmą ir pyktį. Mačiau idiotą Rasių, mačiau Eleną, mačiau tėvus ir mačiau ją. Pasiilgau... Supratau, kad man čia ne vieta. Kad aš turiu būti su ja. Apėmė nenumaldomas noras staiga viską nutraukti. Žnaibiausi ir daužiau sau veidą, kol jis paraudo. Šokinėjau ir darkiausi, klykiau ir verkiau, kad išvaryčiau tą nerimą ir viską nutraukčiau. Tada staigiai surinkau visą save nuo smėlio ir puoliau atgal. Atgal keliu, kuriuo atvažiavau, keliu, kuriame svajojau ir nebuvau supratęs, ko man iš tikrųjų reikia. Ne jūros... Ne smėlio... Ne porshe vairuotojos... Man reikia jos, ir, žūtbūt, turiu greitai atsirasti ten, kur turiu būti. Iškėliau savo draugą nykštį, staigiai sėdau į automobilį, žaibišku greičiu lėkiau per tą kelią, kuriuo važiavau į priekį. Kartais tapdavau vairuotoju, o kartais automobiliu, net kartais keliu. Viskas aplinkui sulėtėjo, o mes, atvirkščiai, lėkėm pasiutusiai greitai. Nieko nemačiau aplinkui, išskyrus savo kelionės galą. Tikslą, kurį norėjau pasiekti išvažiuodamas.
Grįžau į tą pačią vietą, kur praleidau šimtus dienų. Pamačiau ją ir nuskriejęs apkabinau. Sustingęs nebegalvojau nieko, žinojau, kad man nieko nebereikia. Buvau ramus, atrodžiau ramus ir jaučiausi ramus. Nieko nesakiau, nejudėjau, tik ramiai kvėpavau tolygiai su jos kvėpavimu. Jaučiau jos plakančią širdį.

*********************

11. “NOBODY’S PERFECT! ”. Nobody’s perfect. Pagaliau nors viena gera reklama mieste. Geltonu juodam fone parašyta frazė labai atitinka tikrovę, nors daug žmonių linkę manyti atvirkščiai. Linkę laikyti save perfect. Liūdna dėl jų. Nansy boys - gražuoliukai berniukai padažytomis lūpomis, vos netapę mergomis. Gražios mergytės papudruotais snukeliais, vos netapusios kekšėm. O gal jau ir vėlu. Gražūs berniukai kibina gražias mergytes, gražios mergytės kibina vyresnius turtingus dėdytes, o vyresni turtingi dėdytės kibina savo šunis ir avis kaimo tvartuose. Iškrypęs pasaulis, iškrypęs mąstymas. Visas gyvenimas tampa tik savo snukio valymu, gražinimu ir pudrinimu. Gyvenimo prasmė - numesti dar kelis kilogramus. Dvylikametės mergaitės, prisižiūrėjusios žurnalų ir televizijos su merginom-ligonėm-lėlėm, kankinasi, nevalgo, serga anoreksija, bet kasdien mato veidrodyje lašiniais aptekusią žmogystą. Iškrypęs mąstymas, kai laisvalaikis tampa laikas, praleistas prekybos centruose apsipirkinėjant ar šiaip malant šūdą. Kai ant veido ir kūno susitepama tiek cheminių preparatų, tiek įvairių negirdėtų dalykų, jog per juos net odos nesimato. O juk patys užnuodijom orą ir vandenį, ko dabar bijom, besiterliodami tais dalykais. Iškrypęs pasaulis, kai muzika tampa piniginiu reikalu, kai vokalai parduodami, o išnuomotos britnes spyrs ar kristinos agvileros tampa dievaitėmis už tai, kad yra plastinių operacijų ir visagalių prodiuserių aukos. Už tai, kad parduoda savo kūną ir sielą pinigams, už tai, kad iš muzikos daro mėšlą ir paprasčiausiai jos negerbia. Išnaikina visus jausmus, kuriuos gali suteikti muzika.
Aplink tik bejausmės gražuolės, kas vakarą einančios “prasinešti” per miestą, buki vaikinai, važinėjantys Audi, vilkintys treningais ir galvojantys apie savo raumenis ir visus pasaulio papus. Milijonas alkanų penkiamečių vaikų, aštuoniolika milijonų ašarų jų akyse, o už kelių kilometrų gyvena apsiėdę prezidentai ir arabai su benzinu po savo kiaušiniais. Kas dieną birbiantys mobilieji telefonai, gendantys kompiuteriai su 98-ųjų vindovsais, bezdančios mašinos, skubantys ir jau nebereaguojantys į kitų emocijas ir gyvenimus žmonės.

********************

Mokykla. Geresnės nuotaikos mokytojai, karštą naktį praleidusios apsimiegojusios jaunos mokytojos, ironiškai besišaipančios solidesnio amžiaus mokytojos ir kaip visada - krūva mokinių. Tiesiog didelė įdomybių, asmenybių, nerealybių, kvailybių, idealybių, egoistybių ir bereikšmybių minia. Deja, tik suolas teikėsi su manim šiandien kalbėtis. Kėdė buvo užpykusi, nežinia dėl ko. Berašant ant lentos, užėjo didelis noras suvalgyti visą kreidą, bet susilaikiau. Juk reikia palikti ir mokytojui, jis pats mėgsta ją paslapčiom pakramsnot. Kažkoks nesveikas polinkis - geriau jau valgyti mūsų valgyklos gaminius. Su tarakonais ir sliekais, bet kaip nebūtų keista, su visai skaniais.
Tualetinė mada viską apdrabstyti šūdais jau išplito. Dabar jau kur ne kur graffshitty pasireiškia ir ant koridorių sienų. “Žudyk mikrobus”, “Kaprofagija – jėga”, “tegivoja šiudai! ” ir panašūs užrašai mirgėjo ant mokyklos sienų. O įdomu jiems patiems patinka?
Direktoriui nuo pavasarinio atšilimo visai užsikirto smegenų sraigteliai. Vietoj to, kad paklaustų manęs, kas vagia mobilius ir pardavinėja narkotikus, jis priėjęs manęs paklausė:
- Miela valytojau, gal žinoti jūs, ponas, kas mokykloje vagia narkotikus ir pardavinėja mobiliuosiusius telefonijus aparatijus?
Bet man nespėjus atsakyti, tarė:
- Ačiū už informaciją, viskas bus panaudota prieš prezidentą. – ir nuėjo.
Visai malonus tipelis. Norėčiau dabar su juo daugiau pabendrauti, gal pasisemčiau iš jo idėjų rašymui ant savo lubų ir sienų. Tačiau jis nuėjo tramdyti septintokų, kurie seksualiai priekabiavo prie septyniasdešimtmetės valytojos. Tai irgi jau darosi mada, nežinojau.
O grįžtant namo, pastebėjau, kad 84 autobusas jau pasidarė mokyklos autobusu. Atrodo, kad pusė mokyklos juo važiuoja namo. Nuo penktokų iki dvyliktokų. Gerai, kad turiu grotuvą - užsidedu ausines, įsijungiu berniukus daužančius būgnus, draskančius gitaras, plėšančius bosines ir sodriai rėkiančius ar klykiančius. Taip plyšauja, kad visas autobusas skamba, tai ne tik bobutės kreivai šnairuoja ir apkalbinėja mane, bet ir visi mokiniai. Tik šnairuoja ir net stumdosi. Kartais jie elgiasi su žmonėm kaip su išsigimėliais, bet aš nekreipiu dėmesio. Per gera nuotaika, kad gadinčiausi ją dėl tokių smulkmenų. Tegu jie taip ir elgiasi, jei jiems nuo to geriau.
Kartais vis tiek pasijaučiu išsigimėlis, kai vakarais žiūriu į jos nuotrauką, žliumbiu ir ją laižau. Ta nuotrauka yra gražiausias daiktas, kada nors turėtas mano rankose. Šūdas, kartais jaučiuosi nesveikas.

********************

Stovėjau prie kiniško biliardo stalo ir iš visų jėgų mygiau mygtukus. Vienas kiečiausių žaidimų pasaulyje. Toks stalas su visokiom kliūtim, o tu dviem rankenėlėm atmušinėji kamuoliuką ir neleidi jam nukristi į skylę. Rankenėlės juda mygiant mygtukus, tai dabar juos ir daužau. Visiškai įsigilinęs į žaidimą, tą betikslį daužymą, įsigilinęs į jau renkamą ketvirtą milijoną taškų, nematau, kas dedasi aplinkui. Staliukai, kažkokie balsai, dūžtantys bokalai - man nusišvilpt. Žaidžiu. O tada prarandu paskutinį kamuoliuką, nes kažkas prieina ir užkabina man ranką. Riebiai nusikeikęs ir dar kartą spyręs į aparatą, atsisuku į priėjusįjį:
- Ar nematai, kad sugadinai viską, gaidy?!?
O ten mano buvęs klasiokas. Nustebau ir suglumau:
- Oi, sveikas, sorry, nemačiau, kad tai tu. - sakau su šypsena veide.
- Nu labas. Kaip reikalai seni? – paklausia jis.
Prieš penkerius metus jis buvo mano klasiokas. Buvom geriausi draugai. Prisigalvodavom nesąmonių, kabinėdavomės prie mokytojų, viens kitam į sąsiuvinius paišydavom išverstus pimpalus. Vienu žodžiu, sutarėm labai gerai. Kol jo neišmetė iš mokyklos. Perėjo į vidurinę, pagal rajoną. Nesimokė. Pamokų metu trynėsi gatvėse, gėrė, rūkė, kol pradėjo pūsti žolę ir valgyti ratus. Žolę pūtė kasdien. Vakarais užpuldinėdavo bobutes, atiminėdavo pinigus, nes jų reikėjo narkotikams. Kai pūti kas dieną, visgi prapūti galvą. Jis po truputį degradavo, užsidarė savyje, o kai apsipūsdavo, atrodydavo apgailėtinai. Žuvęs žmogus. Jis galėjo būti nerealus žmogus, mokėjo piešti, buvo savito mąstymo, pradėjo žiūrėti į pasaulį rimčiau anksčiausiai iš mūsų – jo bendraamžių. O dabar jis degradas. Eilinė gatvės šiukšlė, nusmurgęs, apiplyšęs, amžinai apsipūtęs, o kartais apsiratavęs. Šiandien irgi pūtė. Toks ir stovėjo prie manęs – verčiantis verkti, prisiminus praeitį.
- Blyn, kaip seniai tave mačiau! Kaip sekasi, tu mažas asile? Vėl apsipūtei? Neužkniso kasdien pūsti?
- Kai nebeturi dėl ko gyventi, ganja pasidaro vienintelis malonus dalykas. He he! - vis kikendamas nuo žolės poveikio pasakojo. – Bet apskritai tai gyvenu neblogai. Kaip visada. Šiandien su Šiaudu vieną bobą išgąsdinom. Išsidirbinėjom visaip, o ji pagalvojo, kad mes iškrypėliai, he he!
- Ir ką?
- Pabėgo, ožkutė. Bet pametė kepurę, tai dar labiau žvengt pradėjom. Okei, klausyk, o kaip tau, kaip mokykloj, ta kekšė mokytoja dar ten?
- Jep, dar ten. Bet mūsų nebemoko, tik kartais ją matau. Suseno labai.
- Galėtų greičiau numirti, ožkutė. Jai jau seniai į kapines laikas. Kaip su tėvais ir šiaip?
- Neblogai, pusė velnio. Neseniai buvau prie jūros, pavežė tokia kieta vairuotoja. Šiaip jūra jėga, gražu pažiūrėt... – labai trūko žodžiu kalbant su juo. Atrodo, kad nebuvo apie ką kalbėt.
- Jūra, aha... Buvau kažkada su draugeliu, tai apsiratavom ir visa naktį bandėm pernešti jūrą už kopų, nes labai norėjosi kažką daryti, he he! Jo, klausyk, gal nori papūst?
Visos kalbos, visos temos, visos mintys tik apie žolę. Kiek galima. Nebegaliu jo klausyti.
- Ne, nelabai, sorry. – atsakiau.
Nusisukau į aparatą ir įmečiau monetą. Žaidžiau toliau. Tas nedidelis rutuliukas riedėjo, trankėsi į atsikišusias atbrailas, rinko man taškus ir ramino. Kamuoliuko sekimas akimis leido pamiršti ką tik buvusį pokalbį. Draugas išėjo, dingo amžiams, ilgai jo nemačiau. Gal kur negyvai nusirideno su savo ratais. Galėjo būti Žmogus, o dabar žžžopa iš jo liko.
Grįžęs namo nuplėšiau visus plakatus nuo savo kambario sienų. Nuėmiau paveikslus, sustūmiau baldus į kambario vidurį. Rašyti pradėjau nuo lubų, nuo pačio kampučio. Patogiai atsigulęs ant sumeistrauto aukšto stalo, su juodo rašalo buteliuku rankoje rašiau ateinančias mintis, sakinius, bereikšmius žodžius ir kvailas idėjas. Kas tik įlysdavo mano galvon, tą ir užrašydavau. Planavau taip išrašinėti lubas, sienas ir gal grindis. Tikėjausi pabaigti darbą per kokius du mėnesius, norėjau, kad mane nors truputį suptų tokia aplinka kaip mano vidus. O ką tik skambino draugė ir verksmingu balsu skundėsi, kad jos katinas suvalgė žuvelę. Paguodęs ją rašiau toliau. Apie auksines žuveles ir batuotus katinus. “Hang on to your IQ” ryškesnėmis raidėmis užrašiau beveik vidury lubų. Pats nežinau šio sakinio prasmės, bet jis gražiai skambėjo, dainuojamas mergaitiško balso berniuko. Užrašiau ir savo prieš kelias minutes sugalvotą frazę: “Respect us and our lifes, then we’ll respect you and your walls”. Prisiminiau miestą besipuošiantį trafaretais ir tokiomis frazėmis. Gražu, kai žmogus stengiasi ir pjausto kartono lape savo jausmus. Gera prisidėti prie to, gera jausti, kad ir tu įsivėlęs į jausmų karą su bejausmiais. Bet visgi – “Nobody’s perfect”.


2004 m.