Kelionės

Juodas mėnulis, baltos žvaigždės. Tylios gatvės ir pilki laukai. Namai vidury salų, apsuptų liūdesio jūromis. Ir vienas aš. Tyliai žengiu per kupstus, vis suklumpu pataikęs žengti į duobę. Keliauju be tikslo, naktimis, ieškodamas akimis už ko užkliūti žvilgsniu. Gal ir turiu tikslą - ieškoti beprasmybės sprendimo. Ar yra nebeprasmiškų dalykų? Gal ir yra, bet viskas juk taip greit pasibaigia - viskam ateina beprasmiškumo laikas. Kai viskas sustoja.
Smėlio laikrodis apvirsta. Nugriūva ant šono. Tada sustoja laikas.
Ieškau kelio, kuris atvestų mane į sprendimą. Ieškau, kaip atversti savo laikrodį. Viskas sustoję, nebylu. Keliauju laukais ir trobų, prisiglaudusių prie mažyčių miškelių, šešėliais. Slenku kaip tylus bebras, bėgantis nuo savo genties. Tik kartais taukšteliu uodega į žemę – apsimetu, jog pranešu apie pavojų - tada visi bėga šalin. Vaikštau kaip mirties nešėjas - įdubusiais skruostais, pajuodavusiais paakiais. Jau seniai nebemiegu, tik keliauju.
Kartais sustojęs, užsilipęs ant kelmo ar pakylos iš medinių dėžių, kviečiu visus prieiti arčiau. Šaukiu jiems beprasmiškas pranašystes, kvailus pažadus. Ir jie patiki. Keli iš jų pradeda mane garbinti, man lenktis. Žadu nuostabią ateitį ir didžiulę pažangą džiaugsmo ir laimės link. Jie tiki. Keli atsiklaupę beria garbinimo žodžius. O aš nulipu ir nueinu. Kaip pranašas, nesidomintis jų nuomone.
Ir vėl keliauju, traukiu per laukus, per gatves, medžių šešėliais. Trobų nebeliko - nederlingos žemės atbaido gyventojus. Kartais pro šalį prajoja skubantis viduramžių riteris, tikriausiai gelbėti damos garbę arba nunešti svarbią žinią. Kartais pro mane pralekia išsigandęs vilkas, bėgantis nuo kiškių armijos. Kartais pralekia keisti objektai - sakyčiau, kad ten būna kamuoliniai žaibai. O kartais pro save pralekiu aš pats. Taip skubu gyventi ir keliauti, kad net pralenkiu save, negaliu sustoti, kai reikia. O man nerūpi. Man nusispjaut. Kartais noriu lėkti taip, kad nepagautų nei vienas. Kad nesustabdytų nei vienas noras, nei vienas jausmas. Tik instinktas bėgti gyvenimu ir pirmauti. Nematyti nieko aplinkui.
Kai sustoju, rodos, viskas grįžta atgal. Ir pats atsitempiu save atgal, ir žaibai laksto atbulai, ir zuikiai bėga nuo vilko, ir riteris parjoja su atsakymu ir damos apatiniais kišenėje. Tada sėdžiu ir galvoju, kodėl mane taip traukia pirmyn. Ar ne geriau būtų grįžti atgal, tuo pačiu keliu? O gal geriau sėdėti čia, vidury visko? Ne... Viskas ne taip, kaip turėtų būti. Mane stumia žemyn, man reikia keliauti ten, kur niekas manęs nebesutiks. Kad nurimčiau.
Štai mano adresas. Ir telefonas. Gali paskambinti. Bet geriau ateik. Kada norėsi. Man reikia vežėjo, kuris vežtų mane tuo keliu. Nes eiti pasidarė per sunku - kojas nutrina batai. Dabar pasiimk lapuką su adresu ir trumpam išnyk. Po to ateik ir tapk mano vežėju. Liksiu skolingas. Pažadu, skolą atiduosiu su kaupu. Patikėk. Kitaip negalėčiau.