A.A. brendimo ir meilės kančios Part 2

Ištraukos iš knygos. Antras bandymas.

6. Mokykloje mane pasigavo pavaduotoja ir nusitempė pas direktorių. Gera savaitės pradžia - jau kažkas blogai. Pasirodo tos durnos valgyklos bobos apkaltino mane pavogus  bandeles. Na ir kas? Pavogiau. Tik jos to neįrodys. Jei įrodys, tai dar sumanys mane apkaltinti mobiliakų vagystėmis. Negerai.
- Klausykit, aš nieko nevogiau. Jei joms vaidenasi, aš nekaltas. Jūs gi žinot, kad jos dažnai perdeda. – nutaisęs rimtą ir gražų veidelį teisinausi. Vis dar moku apsimetinėt.
- Bet jei tu prisipažinsi, tau bus tik geriau. Jos sakė, kad matė kaip kišai bandeles į kišenes. – aiškino direktorius.
- Nesąmonė. Kam man to reikia, negi aš pinigų neturiu? Manau ir kleptomanija nesergu.
- Man nesvarbu ar turi pinigų ar ne, aš tik noriu sužinoti kokie dalykai vyksta mano mokykloje. Dingo apie dešimt mobilių, dingsta kiti daiktai, o čia iš giedro dangaus nukrenti tu. Ar supranti, kad mažas nusikaltimas priveda prie didelio ir... – bandė skaityti moralą.
- Kurio nepadarei? Kuris yra paranojikių bobučių miražas? Joms gi pastoviai vaidenasi. – susierzinau ir pradėjau nervintis.
- Tai pakvieskim jas ir paklauskim. Jos paaiškins kaip buvo. – direktorius atrodė susirūpinęs ir pavargęs.
Žinojau, kad viskas baigsis gerai. Eilinį kartą. Jos neturi įrodymų ir nieko man nepadarys. Be to, toks smulkus dalykas. Tik šiaip truputį nemalonu. Gaila direktoriaus - jam ir taip stogas važiuoja. Mielas žmogelis. Pirmi metai kaip čia dirba, o jau tiek problemų ant jo pečių griūna. Dabar tos bobšės. Buvau visiškai atsipalaidavęs. Ne vieną kartą esu taip ką nors pavogęs. Bet niekada nevogiau iš žmonių - žmogaus asmeninio turto. Kartais pavogdavau knygą iš bibliotekos, žurnalų, keletą bandelių iš valgyklos. Tai kažkoks kvailas, brendimo laikotarpiu atsirandantis potraukis. Man pusės tų knygų net nereikėdavo. Gal kleptomanijos užuomazga, bet man atrodo, kad ne. Esmė yra adrenaline. Gaudavai mažyte dozę adrenalino. Tačiau iš žmonių vogti negalėčiau. Kai pavagi iš bibliotekos ar valgyklos, tiesiogiai žmogui nepakenki. Antroje klasėje iš klasioko buvau nušvilpęs kažkokių kortelių rinkinį. Turėjau jį, bet nesidžiaugiau. Niekam nerodžiau jo, nesakiau, kad pavogiau. Po kelių dienų klasiokas jį rado ant stalo. Negalėjau jo turėti, nes jis buvo ne mano. Kažkieno kito.
Tuo metu pasirodė bobšės. Smirdančios valgykla. Nekenčiu valgyklos kvapo - jis mane pykina, ypač penktadieni, kai kepa žuvį.
- Taip, taip, šitas vagišius!! Jis, jis pavogė, tris bandeles! Per ilgąją pertrauką! Susigrūdo į kišenes! - pradėjo klykti viena iš durnių. Direktorius klausiamai pasižiūrėjo. Staigiai sugalvojau planą:
- Šiaip per ilgąją buvau išėjęs į kiemą, galit klasiokų pasikl...
- Melagis, melagis!! Meluoja, aš mačiau! - jau klykė kita. Jos net pasakyti neduoda.
- Kiek sakėte pavogiau bandelių? – paklausiau. Direktorius tylėjo.
- Tris, lygiai tris!
- Apsirengęs buvau taip kaip dabar, be kuprinės?
- Taip, o ką?.. – jos jau pradėjo stebėtis.
- Kiek jūs pas mane matote kišenių? Įdomu, kaip trys bandelės galėjo sutilpti į dvi tokias nedideles kišenes. Kažkaip keista. – pergalingai nusišypsojau ir atsilošiau kėdėje.
Jos pasiuto. Išraudo, rankos pradėjo drebėti, balsas trūkčioti. Direktorius žvilgsniu nusišypsojo man. Tos moterėlės jam irgi nelabai patiko.
- Meluoja, meluoja! Išsisukinėja ir šypsosi! Direktoriau, darykit ką nors, jis juk vagis, jis šiukšlė, jį reikia išmesti iš mokyklos, jį reikia...
Čia susinervinau aš. Man nepatiko, kad kažkokios durnės taip klykauja. Ramiai tariau:
- Jūs gi visada taip. Jau ne pirmas kartas, kai lendate prie manęs. Aš jums atrodau labai pažeidžiamas? Deja, jūs suklydote. Jūs ant manęs rėkiate, kai tuo tarpu aš kalbu mandagiai. Jūs vadinate mane šiukšle, kai nežinote koks aš esu. Jūs eilinį kartą kaltinate mane apvogus jus. Amžinai jums vaidenasi, kad aš kažką vagiu, kažką darau, daužau, dergiu jūsų smirdančioje valgykloje. Man jau atsibodo tas priekabiavimas, dabar aš jumis pasiskųsiu ir paprašysiu atsiprašyti. Aš irgi žmogus, kaip ir jūs, turiu savigarbą, ir neleisiu jums manęs smerkti tik dėl to, kad jums nepatinku. Neėmiau jūsų bandelių. Man jų nereikia, nes jos vis tiek šlykštaus skonio. Ir nemokėsiu jums už jas, net nesiruošiu, nes nesijaučiu padaręs kažką blogo, išskyrus tai, kad jus laikau davatkomis. Ačiū už dėmesį.
Mėgstu dramas. Mėgstu viską taip graudžiai pateikti. Jos stovėjo išsižiojusios, direktorius paslapčiom šypsojosi. Įsižeidusios poniutės išėjo nieko nepešusios. Direktorius šypsojosi atvirai. Paspaudė man ranką. Tiki manim. Gal ir nesijaučiu kaltas, kad taip apgaudinėju gerą žmogų. Bet toks gyvenimas. Kitaip neišgyventum.
- O dabar tik tarp mūsų: ar neėmei tų prakeiktų bandelių? – paklausė jis maloniu tonu.
- Ne. Tikrai. Vienintelį kartą prieš metus buvau apsivogęs - paėmiau bandelę ir čiulpinuką, bet po to neištvėriau. Nuėjau ir užmokėjau joms. – priskiedžiau rimtai kalbėdamas, o viduje juokiausi: negi žmonės yra tokie patiklūs? Kodėl jie negali manęs perprasti?
Pašnekėję apie vagiamus mobiliuosius telefonus, nusprendėm, kad reikia ne gaudyti vagis, o keisti taktiką. Pasiūliau kalti vaikams į galvas, kad nepalikinėtų brangių daiktų viešai. Nes vagysčių vis tiek nesustabdysi. Jei žmogus gali vogti iš kito, tai reiškia jis stengsis. Ir jis moka. Pasaulyje nevogdamas negyvensi. To nesustabdysi. Jokiomis priemonėmis. Tai įrodo faktas, kad po kelių pamokų iš valgyklos dingo krūva bandelių ir dėžė čiulpinukų. O kažkoks mielas vaikis gatvėje labai džiaugėsi iš manęs gavęs dvidešimt čiupačiupsų.
Kiekvienas yra vagis. Ir aš esu vagis. Aš vagiu žmonių jausmus nerodydamas jiems dėmesio. Vagiu jausmus iš jų, kai esu irzlus ir piktas, kai nebendrauju su jais ir deduosi jų nematantis. Juos tai kankina - tada jie pasidaro irzlūs ir pikti, taigi vagia jausmus iš kitų. Tie kiti vagia iš manęs, ir taip ratas sukasi. Pasaulis linksminasi. Aš vagis, nes pavagiu iš žmogaus galimybę atskleisti save, pasiekti daug ateityje. Iškeikiu jį, nuteikiu žmones prieš jį arba ignoruoju jį - tada jis pasijaučia nepilnavertis ir tampa uždaras. Bijo save išlaisvinti. Nebesugeba kopti drąsos laiptais į ateitį. Aš vagis, nes pavagiu iš žmonių laimę ir džiaugsmą, neduodamas jiems savo laimės ir šypsenos. Gadinu jiems nuotaiką, nesisveikinu ir smerkiu žvilgsniu, kol jiems sugenda nuotaika. Aš pavagiu jų ramybę - jie nebegali nurimti, nes nesupranta, kodėl taip darau. Jie stengiasi mylėti mane, o aš juos atstumiu. Pavagiu iš jų jėgas, kurias jie sudeda į mane, kai stengiasi pritraukti ir atkreipti mano dėmesį į save. Aš vagis, nes apvagiu save, kai nenoriu suteikti žmonėms džiaugsmo, kai noriu būti liūdnas, kai klausau depresingos muzikos, kai keikiu gyvenimą, kai žiūriu pro langą ir verkiu, aš pavagiu savo džiaugsmą ir malonumą. Jaučiu pasitenkinimą nuskriausdamas save, prikeldamas savo skausmą, kuris kankina kitus, teršia jų gražias mintis ir spaudžia ašaras. Aš vagis. Vagiu jausmus iš didžiojo fabriko gyventojų sielų.



Tam kad suprastum paskutinį sakinį (ištrauka iš anksčiau):
[…] Juk viskas šiais laikais tėra tik fabrikas. Viskas štampuojama, žymima, rūšiuojama be jokių jausmų. Jei dievas yra, jis tikriausiai yra laimingiausias akcininkas pasaulyje, nes turi visą šimtą procentų akcijų fabriko, gaminančio labiausiai nusisekusio projekto gaminius. O tu esi vienas iš gaminių - tau jau nulemta su kuo bendrausi, draugausi, mylėsies, pyksies ir svajosi. Ir kaip gyvensi. […]

2003m.