Mes uždegam žvakę, pajuodusio vaško.
(Tuo tarpu žeme ritinėjas naktis.)
Mes uždegam žvakę ir girdim kaip tękšta
Akimirkos balsas drumstam vandeny.
Mes žinome tiesą ir žinom tikėjimą,
Ir pragaištį juodą laukinių arklių.
Mes žinome tiesą- garuojančią mėsą.
(Delčia lyg akmuo po Sizifo kaklu.)
Mes statome pilį iš kaulų, pelėsių.
(Jau tamsos keliauja sekundės taku.)
Ir patys nuplėšiam drobulę nuo strėnų,
Ir sutrupa nišos padangių lengvų.
Mes esame žuvys, kurios palei srovę
Tik laikiną šleifą nešte nusineš,
Palikdamos smėlį, palikdamos žodį...
(Naktim vėl pulsuos prašalaičio malda.)