Atsimink, Mažyli

- Žiūrėkit! Jau!
- Jau?
- Ššš...
- Tikrai jau!
- Tyliau, išgąsdinsite.
- Bet juk jau! Jau!
- Tylėk gi tu.
Lapais nuvilnija šnaresys. Susijaudinę balsai tildo vieni kitus ir liejasi į nerimstantį šnabždesį.
Ir štai...

Mažylis nedrąsiai pasirąžo, nusižiovauja ir atmerkia dideles dideles akis. Šviesa trumpam apakina akutes, jis ima tankiai mirksėti,  besistengdamas įžiūrėti to neaprėpiamo šnabždesio kėlėjus.
- Kaip šviesu... – laibu balseliu sau po nosimi suburba jis, - kaip šviesu...
- Nesijaudink, Mažyli, akys greit pripras, - pasigirsta globėjiškas švelnus balsas.
- Kaip švie... – globėjiškas balsas buvo teisus. Mažosios akutės greitai apsiprato ir išvydo visa, ką tegalėjo aprėpti tas naivus kūdikiškas žvilgsnis. Ir to tikrai pakako! Akutės išsiplėtė iš baimės ir nuostabos. Smulkus kūnelis sudrebėjo, kamuojamas išgąsčio ir smalsumo.
- Kas?.. – teištarė Mažylis. Jis tiesiog nesugebėjo apsispręsti, ko paklausti pirma... kas čia? Kas ten? Kas jūs? Kas aš? Kas? Tiek daug klausimų sukosi tokioje mažoje galvelėje... Per daug klausimų. Mažylis susvyravo, bet švelni plona šaka, taip laiku atsiradusi šalia, prilaikė šį laibą kūnelį. Mažylis papurtė savo galvutę ir dar labiau išplėtė jau ir taip dideles akis. Į jį žvelgė daug supratingų veidų. Mažylis apžvelgė juos visus ir net nusistebėjo. Kokie jie visi skirtingi, seni ir jauni, naivūs ir išmintingi.
- Sveikas, Mažyli, atvykęs į mūsų pasaulį, - tarė vienas tų keistų, vaikiškoms akims nepažįstamų būtybių. Jo veidas buvo senas ir suvargęs, išvagotas daugelio raukšlių ir randų, bet akyse tarsi žvaigždės žėrėjo ilgaamžė išmintis.  Jose, rodos, galėjai įžvelgti visą pasaulį, nuo mažo žolės stiebelio iki beribės dangaus žydrynės.
- Kas? Kas... – Mažyliui vis dar sunkiai sekėsi tvarkytis su knibždėlynu minčių, žadinančių vis didesnį smalsumą.
- Neskubėk, - tarė tas pats Senolis. – Turėsi marias laiko paklausti visko, kas neduoda tau ramybės.
- Kas? Kas tu? – Mažylio akutės žaviai sužvilgėjo.
- Aš? Aš, Mažyli, esu medis. Ir tu taip pat.
- Medis?
- Taip, Mažyli, medis. Ir jie, - Senolis šaka parodė į vis dar jaudulio kupinus veidus,  - yra medžiai. Nurimk. Apsidairyk. Paklausi vėliau. Iš karto visko tau papasakoti negaliu. Pasaulis, Mažyli, į kurį tu patekai, labai sudėtingas... – Senolis atsiduso, o po akimirkos sena šaka mostelėjo į žydrą dangų, kuriame ryškiai švietė pavasarinė saulutė. – Pasidžiauk saule, Mažyli, o vėliau papasakosiu tau... Papasakosiu apie pasaulį.
- Pasaulį...
Mažos akutės pažvelgė į viršų ir vėl prisimerkė.
- Saulė. Aš. Medis. Pasaulis. Kaip šviesu...

***

Mažylis tyliai lingavo pavėjui. Tas palaidūnas vėjeliukas linksmai siautė medžių šakose. Bet Mažylis šakų dar neturėjo, jis buvo dar visai gležnas, ir vėjūkštis besijuokdamas žaidė ir blaškė stiebelį į visas puses. Mažylis nepyko, toks jau tas vėjelis... Mažasis ąžuoliukas jau seniai nebekreipė į jį dėmesio.
Taip, tai buvo ąžuoliukas. Dar visai mažas ir silpnas, jis dažniausiai glausdavosi savo globėjo, Senojo Gluosnio, užuovėjoje ir tyliai snausdavo. Bet šiąnakt Mažyliui niekaip nesisekė užmigti, jį baisiai kankino vienas įkyrus klausimas. Bet buvo naktis, Senasis Gluosnis ramiai sau snaudė mėnulio šviesoje ir mažasis nedrįso nutraukti šio gilaus miego savo įkyriais klausimais. Smalsumas vis augo ir augo, o Mažylis žvilgčiojo į tyliai parpsintį Gluosnį, kankinamas to it erkė įsikibusio klausimo. „Šis Mažylis tiesiog nepakeliamai smalsus. Labai keista savybė jo amžiaus ąžuoliukui. “ – sakydavo Senelis Gluosnis. Ir mažasis išties stengėsi nebūti toks „nepakeliamai smalsus“, bet jo pastangos buvo bergždžios. Jeigu jo mažoje galvelėje iškildavo koks klausimas, jis ten tol siautėdavo ir triukšmaudavo, kol negaudavo atsakymo. „Tai tiek klausimai kalti! “ – visad sakydavo Mažylis, o Senelis tik nusišypsodavo ir sušnarėjęs lapais pritardavo: „Taip, Mažyli, taip... Tai tie įkyrūs klausimai. “
Vienas iš tokių bjaurių, nerimstančių klausimų kankino Mažylį ir tąnakt. Jis muistėsi, niūniavo, bandė galvoti apie ką kitą,  bet bjaurusis klausimas nesutiko pasiduoti.
- Na ko gi čia nerimsti? – galų gale pabudo ir Senasis Gluosnis.
- O! Kaip puiku, kad pabudai, Seneli! Kaip puiku, - Mažylis būtų pašokęs iš džiaugsmo, jei tik nebūtų buvęs medis.
- Kaip puiku, kad pabudau? Tai tu, nenaudėli, mane tyčia pažadinai?
- Ne, Seneli, negalvok taip! Aš tikrai nežadinau. Tik, supranti, vienas toks baisiai įkyrus klausimas...
- Taip, taip, - senas veidas supratingai atsiduso. Senelis jau pakankamai pažino šį mažą smalsų ąžuoliuką, kad suprastų, kodėl šis naktį negali nurimti.
- Seneli, aš mąsčiau... Mąsčiau ir... Sumąsčiau, kad nežinau, kiek yra žvaigždžių. Bandžiau suskaičiuoti, bet susipyniau ir... Kodėl jų tiek daug?
- Mano mielas nenaudėli, tu nori sužinoti, kiek yra žvaigždžių? Kodėl jų tiek daug?
Didelės akutės sublizgėjo, laukdamos atsakymo. Mažylis buvo tikras, kad Senelis atsakys. Senelis viską žinojo! Viską viską!
- Mažyli, aš nežinau, kiek yra žvaigždžių...
Didelės akutės apsiblausė, tokio atsakymo jis nesitikėjo.
- Turi suprasti, kvaileli, - senose išmintingose akyse atsispindėjo žvaigždžių šviesa. – Pasaulis nėra toks paprastas, kad galėtumei viską apie jį žinoti. Net seniausieji išminčiai negalėtų visko tau papasakoti. Kiek yra žvaigždžių? Jų yra tiek, kiek turi būti. Šį seną pasaulį sukūrė dar senesnės jėgos ir niekas tau, Mažyli, nepapasakos, kodėl jos pasaulį sukūrė būtent tokį. Viskas čia yra svarbu. Ta mažoji boružėlė, vakar tau nedavusi ramybės, yra tokia pat reikalinga kaip ir tos žvaigždės virš tavęs. Kiekvienas žolės stiebelis ir baltas debesiukas danguje... Pasaulis toks jau sukurtas ir toks turi būti. Negaliu tau pasakyti, kodėl... Bet turi gerbti ir saugoti šią tvarką, girdi, Mažyli.
- Taip, Seneli, - ąžuoliukas trumpam nutilo ir susimąstė, bet vėl prabilo. – Seneli, aš vakar girdėjau tave šnekant su tuo uosiu, juokinga nosimi. Niekaip neprisimenu jo vardo... Jis sakė, jog kažkas, - Mažylis sunkiai nurijo seiles, – nužudė šiaurinį beržyną. Kodėl? Ar tai irgi pasaulio tvarka? Jei tie beržai turėjo būti, kodėl jų nebėra?
Senos supratingos akys atidžiai pažvelgė į mažąjį ąžuoliuką. Mažylis pajuto tarsi Senolis būtų įsiskverbęs į pačią jo sielos gilumą.
- Šis pasaulis toks sudėtingas, Mažyli... Turi suprasti... labai seniai, kai ši Žemė dar buvo jauna, mūsų pasaulyje viskas buvo taip, kaip turi būti. Medžiai augo ten, kur išdygdavo, ir niekas nedrumsdavo šios tvarkos.
Bet pasaulyje atsirado jaunų būtybių. Vaikystėje jie klausė medžių, sėmėsi iš mūsų patirties ir išminties... Bet jie išpuiko, ėmė didžiuotis ir nebepakluso mūsų tvarkai... Ak, Mažyli, kažkada viskas buvo taip, kaip turi būti, - Senolis atsiduso ir pažvelgė kažkur į tolį, ir paskendo savo prisiminimuose, savo mintyse.
O mažasis ąžuoliukas nieko ir nebeklausė. Jis tik žiūrėjo į šiaurę. Kažkur ten turėjo augti beržai, bet... neauga.

***





Rudeninė saulutė linksmai žaidė ant spalvingų medžių lapų. Mažylis klausėsi Senelio pasakojimo apie paukščius. Pasakojimas buvo itin įdomus, o kadangi Mažylis buvo toks „nepakeliamai smalsus“, jis atidžiai klausė kiekvieno Senojo Gluosnio žodelio, viską apsvarstydamas, apmąstydamas, ir iškart pateikdamas daugybę klausimų. Senolis tik juokėsi iš jo neaprėpiamo smalsumo ir palengva, neskubėdamas atsakydavo į tą begalę klausimų.
- Taigi,  Mažyli, zylės tikrai... – pasakojimas staiga nutrūko. Senasis Gluosnis sukluso. Medžių viršūnėmis atskriejo išgąstingas šnabždesys.
- Mažyli, greičiau! Slėpkis! – staiga sunerimusiu balsu tarė Senolis.
- Bet... Kas...
- Nėra laiko. Glauskis prie mano kamieno, aš tave užstosiu.
Mažylis nebeklausinėjo ir prisiglaudė prie tvirto, raukšlėto kamieno. Gluosnis, sutelkęs visas jėgas, pakėlė vieną šaknį ir ja paslėpė mažąjį ąžuoliuką.
Netoliese pasigirdo triukšmas. Pievelėje, visai šalia Senojo Gluosnio, pasirodė būrys jaunuolių. Jie, keldami didžiulį triukšmą, ėmė laužyti aplinkinių medžių šakas. Mažylis stipriai užmerkė akis ir... ir vis tiek girdėjo silpnas ir skausmingas aimanas, aimanas jo draugų, jo globėjų. Vienas iš būrio priėjo prie Senolio ir, įsikibęs į vieną šaką, ėmė drėksti lapus, sukioti šakelę, bandydamas ją nulaužti. Gluosnis neaimanavo. Neišleido nė vieno skausmingo garso. Ir tik silpnas drebulys, nusiritęs senu kamienu, išdavė užgniaužtą aimaną. Galų gale jaunuolis paliko nudraskytą Gluosnio šaką ir nuėjo aplaužyti netoliese augusios Liepos.
- Seneli, - drebančiu balsu sušnibždėjo Mažylis, - Seneli, kodėl? Ko... kodėl?
- Jie nesupranta, Mažyli. Jie negirdi. Nesiklauso. Jauni ir kvaili, Mažyli. Jauni ir žiaurūs.

***


Tą naktį lijo. Lijo labai smarkiai. Mažylis miegojo neramiai. Prisiglaudęs prie Senolio kamieno, jis blaškėsi, kol galų gale pabudo. Kažkas buvo negerai. Kažkas buvo labai negerai. Nakties tolyje buvo matyti šviesos. Kažkur siautėjo triukšmas. Išgąstis ir skausminga neapykanta skriejo medžių lapais. Lijo. Baimė sklandė ore. Mažylis suvirpėjo.
- Seneli, - tyliai tarė jis, - kas ten?
- Mažyli, pasaulis, į kurį tu atėjai, sudarkytas. Tvarka pažeista. Jauni ir žiaurūs. Mažyli, gerbk tai, kas liko ir pasaulio tvarkos. Kada nors jie užaugs, užaugs ir supras... Jie nebegirdi. Nebesupranta.
Mažyli, rytoj viskas bus kitaip. Aš tave išmokiau. Liko paskutinė pamoka. Ją turėsi įveikti vienas. Ir įveiksi. Atsimink.
Senolis atidžiai pažvelgė į dar mažą ąžuoliuką. Tose senose išmintingose akyse šmėkštelėjo baimės šešėlis, bet tuojau pat pradingo. Senasis Gluosnis giliai atsiduso. Ir tame atodūsyje Mažylis išgirdo visa, ko Senolis neištarė, visa, ko nedrįso ištarti. Nepažįstamas virpulys nukrėtė visą laibą Mažylio kūnelį. Kažkas giliai giliai sudužo.

Rytas išaušo skaistus ir tyras. Mažylis sunkiai pakėlė galvą.
Tuštuma. Didžiulė tuštuma aplinkui.
Šalia niūriai tylėjo seno gluosnio kelmas. Tuštuma... Tik daug tylinčių kelmų. Be šnaresio. Be šnabždesio. Tik daug nepakeliamos tylos.
Sprogo pirmasis Mažylio pumpurėlis. Gležnu lapeliu nuriedėjo maža lietaus ašara.
Ak, jeigu Mažylis būtų mokėjęs verkti...

Pasaulis toks sukurtas, ir toks turi būti. Negaliu tau pasakyti, kodėl... Bet turi gerbti ir saugoti šią tvarką, girdi, Mažyli?