ant pasakų trobelės slenksčio
vaiskuoja besišypsančio berniuko
plaukas, tai aš, mama,
pamiršęs, kad pasaulis
baigiasi kiekvieną dieną,
pamišęs vėluojančių balsų
karalaitis, įsisupu į
sprangias smuikstygių gijas,
įtrūkstančios žolelių paslaptys
karpančios laiko aštrų liežuvį,
tiesiai man, į plauko veidą