Netyčia

Kažkoks keistas jausmas... Atrodo lyg kristum. Kristum ir kristum be galo per juodą juodą tamsą ir niekada nepasiektum tikslo. Staiga tamsa prasisklaido. Gali matyt žmoniu figūras, veidus. Viena jų guli lovoje. Kiti apstoję aplink ją ratu. Staiga suprantu kad mergina lovoje -  tai aš. Baimės jausmas... Nesuvokimas... Smalsumas. Jeigu aš čia kaip galiu būti ten... Astralas. Pradėjau skirti veidus. Mama, tėtis, seserys dar 2 - 3 draugai, vaikinas. Visi jie susikaupę. Vyresnioji sesuo nesusilaiko ir pradeda verkti. Mama ją ramina, tildo. Įeina seselė. Staiga man kyla mintis kad reiktų grįžti i kuną. Vaizdas susilieja.
Truputį prasimerkiu, taip kad niekas nepastebėtų. Viskas aplink prašviesėja. Dabar jau ryškiai matau visu artimųjų akis. Kodel jie tokie liūdni..? Atsimerkiu. Jau žiojuosi sveikintis, bet spėju pamatyti tik seselę su švirkštu rankoje ir siaubą mamos akyse...



Vėl aptemo. Neaiškus blyksnis. Kritimas. Šviesa. Viskas tapo akinančiai balta. Pamatau nuostabią moterį šviesiu apdaru. Jos raudoni, banguoti plaukai dailiai krenta ant nuostabiai žalių akių.
- Labas. - taria - Eime su manim. Nebijok.
Ji nusišypso ir ištiesia baltą, tarsi pienas ranką.
- Kur aš? - paklausiu.
- Tu ten kur nebėra blogio, skausmo, kančios. Eime, parodysiu tau vietą kurioje praleisi ateinančius penkis šimtus metų. Nebijok. Čia gražu. Tvarka įdomi, bet tu priprasi.
Negaliu pajudėti iš nuostabos.
- Kodėl?..
- Čia gėrio, poilsio žemė. Kiekvienas čia būna tiek, kiek nusipelnė būdamas gyvas. O dabar eime. Negalima čia stovėti. Paskubėk.
Ji dar kartą nusišypso savo nepakartojama šypsena. Aš lyg pakerėta nuseku paskui ją.




Visų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose sumirgėjo antraštės: "Giminės šoke: eutanazija įvykdyta pasveikusiam žmogui! ",
"Po penkerių metų komos mergina netikėtai pabudo tam, kad numirtų. "