Sekmadienio rytmečio kava

Prakaituoja ryto kavą virdulys įskilęs.           
Saulės laižomas sūrelis šokoladinis               
tirpsta kaip į miglą susivėlęs šilas.
Sėda neskubėdamas tingus sekmadienis.

Sėda – prie gyvenimo priprasti galima.
Pasižiūri tirščiai ir ant dugno klaupias, sėda.
Išbanguoja spindulys šaukštelio talijoj,
merkiasi stiklinės - tetos ir iš molio dėdės.

Merkiasi langai ir cukrų merkia į stiklinę.
Tirpsta jis, kur rytas tirpsta, drumzlės muistosi.
Neskuba čia niekas niekur – rytas neeilinis
ašmenis bučiuoja, skęsta aukso luistuose.

Aromatas raitos stingulio veliūruose,
kvaituliuoja, pašokdina svingo žingsniais kavą.
Varva saulė į sekmadienį prakiurusi,
džiaugiasi, kad raikė ją ir net akim ragavo.