Kovas jau įbrido

Kovas jau įbrido: tirpsta slėniuos avys,               
o pro topolius į topus kopia diskas.                     
Plinka baltas diržas - bus save išdavęs -
rogių išbučiuotais rėžiais tviska.

Gal sulos stulpais beržai vėžes nugirdė?
Bėga vingės niekur, pameta net protą.
Svirduliuoja žvilgsnis lyg birželio svirtys.
Raivosi pakalnės mėlynai kuprotos.

Trina žiemą, trina saulė be trintuko,
pasirašo šypsniais, apdarus lukštena.
Springsta upės, springta – nuo lyčių nutuko -
kraudamos spalvas į spindulių kraitelę.

Balta, pilka, žalia, mėlyna, geltona.
Vis mažiau juodų minčių – aukščiau, nuo žemės.
Ten jau kovas straksi, tapo šviesų foną,
ir sulos šešėly vieversyną semia.

Pakabina rėksnį, čirkšti pamokina.
Tas išsemt snapu dangaus versmių nespėja.
Lipa žemėn kovas, lipa tas vaikinas.
Guldosi žibuoklę - tirpsmo klonių fėją.