Žingsnis po žingsnio

Žingsnis po žingsnio... Pušų ir eglių kamienais nuvilnija viliokiškas juokas- tarsi gundymas kruopščiai užslėptos ir tankiomis, sodrios žalumos aptaškytomis šakomis apgobtos paslapties link. Suvilios Tave ar ne, žengsi sekantį žingsnį ar pasuksi atgal?
Staiga, tankia abejonių skraiste apgobtą brėkštančio ryto tylą, lyg aštriais peilio  ašmenimis negailestingai perskrodžia laukinio paukščio klyksmas. Akys iš lėto užkyla tvirtais medžių kamienais viršūnių link… Iš malonaus netikėtumo per visą kūną perbėga švelnūs virpuliukai, tokie, kokius jauti tik pirmą kartą – prieš Tave atsiveria didingos kalnų viršūnės lyg jaudinančiam pirmam pasimatymui pasipuošusios akinančiai balto sniego nėriniuotu apdaru. Pamažu supranti – kelio atgal jau nėra…
Žingsnis po žingsnio... Sunkiai alsuoja granito uolos. Strimgalviais nesustodami žemyn ir beperstojo klegėdami lekia kalnų upeliai lyg norėdami palenktyniauti su Tavim, pasidalinti tuo neapsakomu džiaugsmu, kuris kunkuliuoja jų krūtinėje ar tiesiog valiūkiškai aptaškyti pieno baltumo purslais...
Žingsnis po žingsnio... Ir aksominis kalnų ežerėlis besimaudantis vasariškos saulės spinduliuos po truputį tolsta nuo Tavęs ir pavirsta žaižaruojančia mėlyna džiaugsmo ašara, nusiritusią nuo Tavo žvarbaus vėjo nugairinto skruosto ir užtiškusią ant žalio, ryškiais geltonų gėlių žiedais išsiuvinėto pievų kilimo...
Žingsnis po žingsnio… Jauti neapsakomą ramybę ir palaimą viduje, tarsi grįžtum po ilgo laiko į gimtus namus, išsiilgęs jų šilumos ir jaukumo. Tvirtai ranka kabiniesi už stačios uolos keteros ir… staiga iš po kojų galvotrūkčiais dundėdamas žemyn nusirita iš ilgo saldaus miego išbudintas uolos gabalėlis, tolyje pavirsdamas giliu kalnų atodūsiu…
Dar vienas gaivaus oro kvėptelėjimas, dar vienas stiprus rankos mostas, dar vienas tvirtas žingsnis – paskutinis žingsnis viršūnės link. Stovi  tvirtai ir išdidžiai, o akys trykšta neapsakomu džiaugsmu ir nuostaba glostydamos toliuose skęstančius neregėto grožio vaizdus, atsiveriančius tiesiai po Tavo kojomis… Netikėtai iš krūtinės prasiveržia nevaldomas šūksnis, tarsi begaline laisve besidžiaugiančio erelio klyksmas, nuvilnijantis kalnų viršūnėmis ir su didele jėga ataidintis lyg atsakas, lyg sveikinimas – “sveikas sugrįžęs, sveikas sugrįžęs, sugrįžęs…”. Pamažu suvoki, kad čia lyg tikrieji Tavo namai, kad čia taip viskas sava, taip artima, taip išsiilgta… Žingsnis po žingsnio tu tolsti nuo jų, tolsti tam, kad vėliai kuo greičiau sugrįžtum, kuo greičiau… Žingsnis po žingsnio…