Besmegeni, neliūdėk!

Jau saulė iš ryto pabunda anksčiau,
Žvirbliai pakrūmėj čirškia smagiau.
Dangus jau žydresnis, spindulėlis kaitresnis,
O mūs besmegenis vis daros liūdnesnis.
Nedžiugina jo dienos šiluma,
Skardinė kepurė jam per karšta.
Tiesiog akyse jo šonai plonėja,
Balutė po kojomis dar padidėja.
Pataisysiu kepurę, priėjus arčiau,
Žinau, nusiminęs - pavasaris jau.
Tu neliūdėk, ežerėliu pavirsi,
Su bučiniu saulės į dangų pakilsi.
Tenai tu skrajosi,  su ryto gaiva
Palaistysi žemę ir būsi rasa.
Po to vėl išskrisi ir dar ne kartą
Lietum tu lankysi kaip buvo sutarta.
Ir kai virš stogų ims siausti šiaurys,
Kieme dūks baltučių snaigių būrys.
Kalėdinį rytą išbėgę vaikai
Nuris besmegenį panašų visai.
Aš vėl prieisiu, uždėsiu kepurę,
Abu nusijuoksim – viskas kaip buvę.