ir ateis Darata

Ir ateis Darata (3)

Užsimerkiu – atsimerkiu... vėl užsimerkiu... atismerkiu. Ji vis dar stovi. Mano kambary. O aš kaip beprotis – stypsau balkone ir mirkčioju. Negaliu patikėti savo akimis – kas ji? Iš kur ji? Iliuzija? Mano sapnas? Kažkieno pokštas? Darata?! Bet iš kur ji atsirado?
Mąstykime racionaliai: namuose aš vienas, lauko durys užrakintos, balkonas taip pat vienas šitame betoniniame urve, o ir tas balkonas – septintame aukšte. Visą vakarą jame praleidau gurkšnodamas alų, rūkydamas ir klausydamas Jimi Hendrix‘o:
Persigėriau? Persiklausiau muzikos?
Kiek klausimų, Domai, kiek klausimų – o nė vieno suknisto atsakymo... Ir kokiems velniams gimiau žmogumi? Būčiau savo sielą ėmęs ir patalpinęs kad ir į žvirblio kūnelį. Ir būtų lengviau – nekankinčiau savęs klausimais.
Bet, deja, esu žmogus. Maža to, truputėli apspangęs nuo alaus ir vienumos. Ir dar išigandęs. Nuo netikėto triukšmo kambaryje, o dar labiau nuo netikėtos būtybės, ramiai sau stovinčios prie mano gulto.
Būtybės? Taip, būtent būtybės, ne kaip kitaip... Tokių merginų nebūna – ji dieviška, angelais netikiu – ji velniškai graži. Tai kas ji? Darata?
Po velnių, Domai, ką tu turėjai galvoje, sakydamas: „ir ateis Darata.. “? ak, tu, senas šunsnuki, dingai taip ir nepaaiškinęs dorai, kas ta Darata... Tavo mergina, kuri mėgsta va šitaip gąsdinti apspangusius nuo alaus vienišius – balkonų filosofus?
Bet ji drąsi... ir velniškai graži... Ne, pritrenkianti, tobula.
Sakau tobula. O kas yra tobula? Vaikščiojantys skeletai, aptraukti oda, ar persiryjusios nekolorinagais pyragėliais kavinių gražuolės?
Brolyti, nežinau, ar tai tavo tobulybė dabar stovėjo mano kambary.. Kiek prisimenu tavo idealai visada praplaukdavo tarp gausybės žurnalų moterims. Ne tau, Martynai, mėlynas dangus... Ne tau, tikriausiai ir ne man.
Taip stypsojau jau kokias penkias minutes... Ir vis
Užsimerkiu – atsimerkiu
Užsimerkiu – atsimerkiu..
Kaip trenktas beprotis. O ji, Darata, vis stovi toje pačioje vietoje ir žiūri. Žiūri į mane ir šypsosi. Kodėl Darata? O kas daugiau galėjo mane aplankyti tokį vakarą, kai aplinkui pilka, klykia pavargusios kregždės ir jau po truputį pradeda derinti smuikus tuntas nenuilstančių ir kurčių žiogų.
Juk pats sakei, Domai, kad tokį vakarą, kaip šis, ateis Darata.