Vasaros popietė

Atplyšta miško drobės ir nuskęsta                               
skaliko arijoj, į žiogo poterius.                                     
Lukštena kaitrą varnalėšų spąstai
ir smilgos stypso kaip prie vartų moterys,

prie vartų be tvoros, akių be gylio.
Akmuo šarmoja karščio dalgių raikomas.
Ko slepias gandras? Bus kažką nuvylęs? 
Vidurdieny atsigula į draikanas,

į šiaudgalius už netesėtą žodį.
Ne jis dabar bus tryliktu apaštalu.
Visi užsnūdo po pietų ir neatrodo,
kad laikas vėl pabus ir vėl bus taškomas

į valandas, nurašomas į nieką,
išduodamas, kaip mus išduoda debesys.
Per protą sausros brenda, nepalieka
net ašarai duobės numirt ir stebisi -

kankorėžiais eglutės atsišaudo.
Pušis sakuota krūtine apakusi.
Paskęsta sąmonė - nerado šiaudo.
Nugrimzta mintys popietės kloakose.