Fantastika

Graži ta reklaminė mergužėlė. Visai kaip gyva. Jei nematytum palei įėjimo kraštus blykčiojančių švieselių, nė už ką nesuprastum, kad kažkas kažką reklamuoja. Liūdna kartais palieka - norisi užkalbinti, jau beveik žiojiesi tam, o tik blykst raidės šalia jos - ir prasideda produkto aprašymas. Nukabini nosį, apsidairai, ar niekas nefilmuoja kokia slapta kamera ir nesijuokia iš dar vieno apsigavusio...

Bet dabar ne mergužėlė buvo mano galvoje. Aš skubėjau pas savo draugą, mat vakar vakare jis labai susijaudinęs paskambino man ir pasakė  kad sugalvojo kažką labai originalaus, ko dar pasaulis nematė. Tai mane sudomino, todėl nusprendžiau ilgai negaišti ir pasitaikius pirmai progai užsukti pas jį.
Senis Albertas – rašytojas. Paprastai rašo straipsnelius aktualiomis temomis į kažkokį  elektroninį laikraštuką ir iš to gyvena, o dar kartais pasvajoja išleisti el-knygą, tik visada skundžiasi, kad visos geros idėjos jau panaudotos. Jis jau kelerius metus ieško tos nepanaudotos idėjos... Bene rado?

- Ei, ryklio išgrauža, žiūrėk kur eini! - staiga užriko ant manęs moteriškas balsas. Atsisukau - o ten ta reklaminė mergužėlė, kurią nuoširdžiai įsivaizdavau reklamine. Pasirodo, gyva... Ir aš labai didvyriškai vos į ją neatsitrenkiau - maniau, kiaurai pereisiu...
- Atsiprašau, tamsta. Netyčia...
- Dink iš akių, senas moliuske!
Na ir jaunimas šiais laikais – jokio mandagumo...
Atsidusau ir lėtai nuėjau prie gravilifto, prisimindamas tuos laikus, kai man tebuvo penkiasdešimt ir visos panos tirpte tirpo vien mane pamačiusios. O dabar – kokių tik epitetų neišgirsi...
Albertas gyveno trisdešimt aštuntame aukšte, vieno kambario butuke su nedideliu, pūslės formos balkonu. Dvidešimt pirmas pastato aukštas jau kyšojo virš miesto kupolo, todėl Albertas labai mėgo patogiai įsitaisęs kėdėje stebėti ramų, rausvą vandenį, kuris retkarčiais praskaidrėdavo, ir tada rykliai bei kitokios atmatų tykančios žuvys matydavosi net iki šimto metrų nuo stiklų... Gražu...
- Sveikas, seni. - pasisveikinau su senu draugu, nusivilkdamas paltą. - Kas pas tave tokio linksmo, kad net naktimis miegoti neduodi?
- Radau! - Albertas tiesiog spindėjo. - Arbatos, kavos ar ko nors kito? Prašom toliau, sėskis...
- Arbatos... Ką ten tokio radai?  Mintį savo knygai?
Aš apsidairiau kėdės ir pamačiau dvi jau paruoštas pokalbiui- gražiai pastatytas balkone prieš lenktą stiklą, už kurio silpnai švytėjo rausvas vandenyno vanduo.
- Atspėjai. - atsiliepė iš virtuvės Albertas, tarškindamas savo senais indais. - Nugriūsi, kai išgirsi...
Griūti tai aš negriūsiu, nors dar neaišku, kokią jis ten revoliucinę temą rado.
Rašytojas atnešė didelį, senovišką arbatinį, puodelius ir išdėliojo viską ant staliuko, pastatyto tarp kėdžių.
- Aš jau parašiau kelis puslapius, bet ten dar nieko rimto nėra... Pasakyk man, senas drauge, ką manai apie mūsų gyvenimo būdą?
- Ką aš žinau? - trūktelėjau pečiais. - Iš manęs toks kritikas... Gyvenam gerai- vat tokia ta mano kritika.
- Aha... - Albertas gurkštelėjo gurkšnelį kvapnios jūros rožių arbatos ir mąsliai kilstelėjo pirštą. - Tuomet tu klausykis ir arba pritark, arba nepritark - pasakosiu aš.
Linktelėjau ir pripyliau savo puodelį.

- Nuo neatmenamų laikų mes gyvename povandeniniuose miestuose. - pradėjo Albertas keistu, pusiau mokytojo, pusiau pasakų sekėjo tonu. - Bet ne visada taip buvo. Knygų Knyga mus moko, kad pasaulis gimė po galingo branduolinio sprogimo, kuris sukūrė planetą ir atskyrė sausumą nuo vandens. Sausumoje sklandė radioaktyvios dulkės, gyvybės ten nebuvo. Ji užgimė vandenyje ir per milijardus metų evoliucijos atsirado žmogus – protinga būtybė. Iš pradžių žmogus gyveno lygiai taip pat, kaip žuvys - laisvai plaukiojo po vandenyną ir kovojo dėl išlikimo. Paskui jis ištobulėjo...
Albertas krenkštelėjo ir vėl gurkštelėjo.
- Nesigilinsiu į patį žmogaus tobulėjimo kelią, bet pasakysiu tik tiek, kad galop mes susikūrėme sau tokias gyvenimo sąlygas, kokias turime dabar. Stiklinės oro pagalvės po vandeniu, trijų šimtų metų gyvenimo trukmė...
- To moko ir Knygų Knyga. - pasakiau. - Tu nieko naujo nepasakei.
- Žinau. Aš ilgai studijavau Dievo Knygą ir galop pastebėjau įdomų dalyką. Ten rašoma, kad žmogus iš pradžių gyveno tik apie šimtą metų. Dėl to, kad iškildavo į paviršių įkvėpti radioaktyvaus oro, kuris palaipsniui pasendindavo jį.
- Ir?..
- Apsidairyk, žmogau. - Albertas parodė į rausvą vandenį. - Plaukioja visokios žuvys. Ar matei, kad kokia nors žuvis kiltų viršun įkvėpti oro? Aš visą gyvenimą į jas žiūriu, o dar nemačiau. Nebent tas, kurios taip darydavo pilvais į viršų... Tada ir pagalvojau- Dievas tikriausiai baisus pokštininkas, jei vandenyje davė žmogui ne žiaunas, bet orui pritaikytus plaučius. Nė viena žuvis tokių neturi. Ar tu nematai čia didelės loginės spragos?
- Aš matau šiokią tokią ereziją. - nusijuokiau. - Ar ta spraga ir yra tavo knygos vinis?
- Taip, bet ne visai. Matai, aš kurį laiką bendravau su Eretikais.
Pajutau, kaip susigūžiau. Baimė mane pagavo. Eretikai- ne kas kita, kaip prieš Dievą šokinėjančių paauglių hakerių bendruomenė, bukletais bei elektronnių šiukšlių pavidalu platinati įdėjas apie gyvenimą sausumoje, kaip ir priklauso žmogui... Jie gana atvirai niekino Knygų Knygą ir buvo valstybės persekiojami bei baudžiami.
- Gal tau galvoje negerai?! - beveik sušukau. - Nori į kalėjimą patekti?
- Ramiau, seni. - nusodino mane Albertas. - Aš nešiukšlinu faibernete apie visokias sausumos idėjas. Ne mano stiliuje. Bet va jų požiūris mane sudomino, ypač po to, kai susimąsčiau apie vandenyno – žmogaus problemą. Ar žinai, kas yra Biblija?
- Nieko apie tokią negirdėjau. Merginos vardas?
- Tau visur vaidenasi merginos... - Albertas nekantriai mostelėjo ranka. - Klausykis įdėmiai. Tai, ką dabar tau papasakosiu, sužinojau iš Eretikų duomenų bazių. Tie vaikinai manimi pasitiki, todėl turėjau progą susipažinti su pilna jų teorijos versija, o ne su tais trupiniais, kuruos jie mėto valdžiai bei paprastiems žmonėms.
Biblija- tokia pati knyga, kaip ir dabar Knygų Knyga. Tik ji egzistavo prieš tris tūkstančius, šešis šimtus metų, kai žmogus gyveno sausumoje. Tai buvo kito tikėjimo knyga, kurią skaitė milijardai tikinčių. Ir visi ja tikėjo, kaip kad mes tikime Knygų Knyga.
- Palauk palauk! - padėjau puodelį, kad neišlaistyčiau begestikuliuodamas. - ką reiškia tas „gyveno sausumoje“? Visi juk žino...
- Visi žino, kad žmogus kilo iš vandenyno ir išsivystė iš delfinų, kurie išmirė prieš milijardus metų. Ir žmogus niekada neišlipo į radioaktyvią sausumą. - pertraukė mane Albertas. - Taip sako mūsų teoretikai. Knygų Knyga sako, kad mes atsiradome iš pirmųjų žmonių Domano ir Evos. Tuo tarpu Eretikų surinkta istorinė medžiaga tvirtina, kad kai žmogus gyveno sausumoje, jų protėviais buvo kažkokie gyvūnai, vadinami beždžionėmis. O Biblija teigė, kad mes kilome iš pirmųjų žmonių Adomo ir Ievos. Ar nematai ryšio pavadinimuose, seni?
- Erezija. - pasakiau jau labai tvirtai, nes tokie pokalbiai ėmė mane erzinti. - O radioaktyvi sausuma? Kaip jie ten išgyveno, išsivystė ir galop- kai jie ten atsirado?!
- Eretikų medžiaga gana tiksli. - susimąstęs pasakė rašytojas. - Duomenis suklastoti nesunku. Parašus, tekstą... Bet ne nuotraukas ir vaizdus. Egzistuoja kompiuterinė grafika, tačiau egzistuoja ir kitokie dalykai. Štai, pasižiūrėk.
Jis ištiesė man stiklinį lapą. Tarp stiklo buvo įlydyta kažkokia medžiaga, aprašinėta smulkiu, man nepažįstamu tekstu. Bet labiausiai mane sudomino nuotrauka lape. Ten buvo nufotografuoti vyras ir moteris, kažką sakantys vienas kitam, bet labiausiai apstulbino ne jie, o aplinka...
- Tas daiktas šalia jų- tai medis. -paaiškino rašytojas. - melsvas fonas- dangus, o tie balti dryžiai- plunksniniai debesys. Jie net debesis klasifikavo, įsivaizduoji? Šitai laikraščio iškarpai- trys tūkstančiai devyni šimtai metų. Ji pagaminta iš kažkokios organinės, sunkiai yrančios medžiagos, tik todėl ir išliko per katastrofą, kažkur saugiai užkritusi. Galbūt net į vandenyną...
- Katastrofą?..
- Eretikai teigia, kad prieš tris tūkstančius ir septynis šimtus metų įvyko branduolinis karas sausumoje. Žuvo beveik visa žmonija, planeta buvo užnuodyta radioaktyviomis dulkėmis, atėjo branduolinė žiema...
Likę gyvi staigiai sulindo į vienintelę likusią saugią vietą- vandenyną.
Iš pradžių gyventi vandenyne buvo nesaugu- pastatai buvo primityvūs, metaliniai, greitai rūdijo ir neatlaikydavo didelių slėgių... Išlipti į krantą buvo neįmanoma- vandenyną padengė apie keturiasdešimties metrų storio ledo pluta. Gali įsivaizduoti, kaip saldu buvo pirmiesiems kolonistams?
Aš kažkodėl tikėjau tuo, ką sako Albertas. Žiūrėjau į DANGŲ nuotraukoje ir beveik pasiilgau paviršiaus. Ar tikrai ten taip nuostabu?..
- Bet jie tobulėjo. - tęsė Albertas. - Ir tobulino savo pastatus bei techniką. Ir dauginosi. Jie vis dar skaitė Bibliją ir svajojo grįžti į paviršių... Ir kaltino savo valdžią dėl branduolinio karo...
Maždaug prieš du tūkstančius metų įvyko šis tas įdomaus. Žmonėms buvo uždrausta siekti sausumos. Valdininkai padarė tai, apie ką ne bet kas būtų drįsęs pasvajoti- jie perrašė pasaulio istoriją. Pakeitė religiją, sunaikino visas Biblijas ir parašė Knygų Knygą, kad mes tikėtume, jog mūsų lemtis- gyventi vandenyne.
- Argi tai įmanoma?!
- Viskas įmanoma. - šaltai tarstelėjo Albertas. - Aišku, ne per vieną dieną. Per kelias kartas. Iš pradžių viskas vyko per prievartą, bet nauja karta tai priėmė jau ne taip karingai. O dar sekanti karta jau beveik net nebeprisiminė žodžio „Biblija“ ar „beždžionė“... Jie skaitė Knygų Knygą ir gėrėjosi ten surašytomis psichologų, biologų, šiaip rašytojų ir politikų sumanytomis ir apibendrintomis mintimis, idėjomis... Mudu tikime tuo, kuo mums liepė tikėti, seni. Ir geriau jau oficialiai tokiais likti. Žmonijai būtų per didelis smūgis, jei mes taip – opa – ir viską  papasakotume.
- O tavo knyga? - prisiminiau. - Juk tu ne...
- Ne. – nusijuokė Albertas. - Ne apie tai. Šis tikėjimas nepakantus erezijoms. Todėl aš nusprendžiau parašyti fantastinę istoriją apie žmones, gyvenančius sausumoje, tarp žalių medžių, besidžiaugiančius gyvūnais bei vieni kitais... Tik fantastika, seni.
Jis pabaigė arbatą ir atsiduso.
- Tikiuosi, infarkto negausi?..
Mano širdis spurdėjo nuo kažkokio keisto jaudulio, bet ji stipri, aš dėl jos ramus...
- Tik fantastika. - dar kartą atsiduso rašytojas ir aš pažvelgiau į jį. Albertas mirktelėjo akimi kaip koks suokalbininkas.
- Bet nuo fantastikos ir prasideda visokie netikėti atradimai, ar ne? Nenorėtum pabūti naujuoju Kolumbu?
- Kuo?
- Nesvarbu. - nusijuokė jis. -  Pažiūrėk geriau, koks skaidrus vanduo šį vakarą. Ar ten tik ne ryklys?...
Žuvis išdidžiai plaukė, lėtai vingiuodama uodega, mažomis akutėmis ieškodama grobio... Gražus tai buvo ryklys, jaunas...
Staiga jis kryptelėjo ir kažką nutvėrė rausvose miglose. Mudu tyliai jam burbtelėjome „skanaus“...
O mano mintyse plaukė nuostabūs, plunksniniai debesys.