Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Weird Star Weird Star

Musė

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Musė

- Musė!
Bet prieš tai…
Ji atnešė stiklinę vandens.
Ji visada atnešdavo jam stiklinę vandens lygiai penktą valandą popiet, pastatydavo ant jaukiai šilto stalo paviršiaus ir lipdavo žemyn žemyn ir dar truputį žemyn, prie savo treniruoklių, pulso matuoklių, masažuoklių ir tų keistų antakius pešiojančių prietaisų, kurie jam keldavo juoką. Jai nepatikdavo vėsūs stalų paviršiai, ir ji visada geru žodžiu minėdavo tą mokslininkėlį, pristačiusį žmonijai vienintelį savo gyvenimo išradimą – šildomus stalus. Kai neatvėsta maistas ir oda nešiurpsta prisilietus prie šalto stalo, širdis plaka ramiau ir jausmai neatšąla, bent taip manė ji, dabar lipanti žemyn, vis žemyn dailiais sraigtiniais laiptais.
- Gerk vandenį, mielasis. Galbūt paskui užsimanysi nusivesti mane į tą parodą su lede įšaldytais vabzdžių modeliais, kaip ten ją... – jos balsas nuslopo, tarsi laiptais būtų nuriedėjęs kamuoliukas – iš pradžių dar girdi jo taukšėjimą pakopomis, o paskui...
O paskui jau nebe. Nebėr kamuoliuko. Jis pakėlė galvą, bet nieko nesakė, nelydėjo jos žvilgsniu. Staiga pamanė – šitie laiptai negirgžda. Kvaila, kur tu dabar berasi girgždančius laiptus, kai net jo laikrodžio dirželis toks kokybiškas, kad gyvens ilgiau už jų vaikus. Tiesa, vaikai jau nebesupras, ką reiškia girgždantys laiptai. Arba neišvalytas vandentiekio vanduo su kalkių prieskoniu. Praeitą atostogų sezoną – rodos, buvo vasara – šulinio prie apleistos sodybos, pro kurią jie važiavo tik norėdami truputį pafotografuoti egzotikos vyresnėlės mokykliniam projektui “Ekstremalus kaimo turizmas”, vanduo vaikams sukėlė bjauriausią alergiją. O jam – nieko. Tik skruostai paraudo.
- Tu tiesiog  idealizuoji tą savo vaikystės kaimą ir kitas reminiscensijas, susijusias su visokiais senais griozdais. Išvažiuoji iš miesto. Ir štai! – pasakė ji tada.
- Mes juk norėjome atsigerti, - gūžtelėjo pečiais jis.
Vaikai visą dieną išbuvo Medicinos Centro Izoliatoriuje. Baimintasi epidemijos protrūkio, nežinomų virusų ir kitų alergijos pasekmių. Ir kai viskas baigėsi, jis kibo į fantastinį romaną. Iki tol buvo parašęs keletą  mokslinių darbų apie reklamos kalbą ir simbolius bei jų vartojimą, palaimintų stambiausių kompanijų (nealergizuojanti kokakola, stresą mažinantis muilas, atmintį gerinanti arbata – jis pats išaiškino, kaip visa tai pateikti naujovių ištroškusiai, iki šleikštulio savim susirūpinusiai – tarsi kūnas išties būtų nemirtingas! – miniai. Malonumas ir nauda, mielieji. Pasakyk, kad kokakola artima juodaodžių kultūrai, sugretink jos juodumą su simpatiškais seksualiais juodukais, ir štai jums rezultatas...). Vienas toks straipsnis per metus – ir jau gali apsipirkinėti v. i. p. prekybos centruose, kur prekės pačios kokybiškiausios, o kainos... Na, taip, kainos – bet šiais laikais taupančių gretos retėja, ir jis pastaraisiais metais nematė nė vieno benamio, gūrinėjančio aplink šiukšlių konteinerius. Tiesą sakant, nebebuvo nė pačių konteinerių, ir visuotinių susibūrimų aplink dvokiančią šiukšliavežę, aptarinėjant paskutines daugiabučio naujienas. Tai tik blėstantys vaikystės prisiminimai: apie nešvarų vandenį, kalnus neperdirbtų atliekų, įkyrius parazitus, dulkes lentynose ir ant knygų nugarėlių, kurias reikia nuvalyti pačiam...
-Patogus, sterilus, visavertis gyvenimas, - sušnibždėjo kompiuterio ekranui, jausdamas, kad yra bent vienas šitokios egzistencijos pliusas.
-Galimybė nevalyti dulkių pačiam, - šyptelėjo.
Na, ir dar Šuo. Nepriplaukuojantis kilimų. Nepaliekantis, eee... atliekų. Negraužiantis batų. Nestūgaujantis, kai palieki vieną didžiuliame bute dienelei kitai. Šuo, kurį galima išjungti. Šuo, kurio neatskirsi nuo tikro šuns, kuris niekada nenugaiš šeimininkams nežinant, nebent kokia mikroschema ar dar kas išeis iš rikiuotės. Tuomet jie tiesiog nugabens Šunį į Naminių Gyvūnėlių Pakaitalų Kliniką ir lauks, kol p-veterinaras (pakaitalų veterinaras, skamba, žinoma, kvailokai, bet jiems svarbiausia Šuo, ir tik Šuo, žvelgiantis didelėmis protingomis akimis, vargšas sergantis Šuo, kurį jie šaukia tai Džimiu, tai Bimu, nors tikrasis jo vardas tikriausiai Gaurius, o gal ir ne) jį sutaisys.
Kadaise jis turėjo tikrą šunį. Ir labai verkė prie jo kapo – dieve, kaip kvaila, kaip vaikiška – jis iškasė šuniui kapą, o gal tai padarė tėvas, keistai mykęs, kai bandė paaiškinti, kaip ir kodėl nugaišta gyvūnai. Vieni stresai ir netektys, žiaurus, beprotiškas praeities pasaulis!
- Mažylis tau nori parodyt piešinį! – atsklido žmonos balsas.
Jis papurtė galvą. Neparašė dar nė vienos eilutės. Tiesą sakant, nė nenumanė, ką fantastiško būtų galima pasakyti dabar, kai kelionės į Mėnulį jau reguliarios, Marse nieko naujo neaptikta, o kažkur per kosminę tuštumą (o gal pilnumą?) iriasi erdvėlaiviai, pasiruošę tarti “labas” visiems aptiktiems nežemiškų civilizacijų atstovams. Draugiškai paplekšnoti per petį, spustelėti ranką, peleką ar kitą galūnę.
Ech, nieko fantastiško turbūt nebenutiks čia, didžiuliame steriliame mieste, kur daug žalumos ir vanduo toks švarus, kad gali gerti ir gerti iki soties...
Staiga prisiminė savo vandenį.
- Tėtis nori pamatyti piešinį! – šūktelėjo į apačią.
Pasiklausė – bene išgirs laiptų girgždėjimą. Ne, nieko. Šie laiptai nebylūs, lipdamas jais nesiunti žinios tavęs laukiančiam, ir jis nesišypso sau tyliai, atskyręs, kad tai tavo žingsniai girgžda – taip, kaip negali girgždėti jokie kiti žingsniai pasaulyje. Negirgždantys laiptai, negaištantys šunys, nesergantys vaikai. Patogus pasaulis.
Jis siektelėjo stiklinės.
Buvo penkiolika po penkių, visai netinkamas laikas svarbiems dalykams nutikti. Bet jis vis tiek išgirdo negarsų virpesį, paskui - lyg ir zyzimą, lyg ir dūzgimą, o gal zirzimą, ir dar – įkyrų birzgimą, tarsi kas piktai niurnėtų, atkakliai maltų sparneliais orą, ir galiausiai – nutūptų, labai patenkintas, atkreipęs į save dėmesį.
Ir jis įsispoksojo į savo vandens stiklinę, iš tiesų labai dėmesingai!
Ant stiklinės krašto tupėjo musė. Paprasčiausia musė, nei per didelė, nei per maža, pilkšvu kūneliu, permatomais sparnais. Trynė priekines kojeles vieną į kitą. Paskui – užpakalines. Ir taip be galo.
- Oi, - iškvėpė jis, bet atsargiai, kad nenubaidytų jos.
Pasijuto beveik kaip toje tolimoje vaikystėje, kai karštomis vasaros dienomis užmirštuose uždaryti uogienės stiklainiuose skęsdavo lygiai tokios pat musės, ir po to visas musių kapinynas keliaudavo tiesiai į šiukšliadėžę. Bet musė čia! Dabar!
Mažiausiai penketą metų nebuvo matęs nė vienos musės. Na, išskyrus tas, Pasaulio Gamtos Istorijos Muziejuje. O dabar štai – ant švarios stiklinės krašto! Kokių mikrobų atnešė tas padaras, prausiantis gležnomis kojelėmis judrią galvą?
- MUSĖ! – staiga suriko, nė pats nežinodamas, kodėl ir kam.
Už nugaros išsigandęs žagtelėjo mažylis. Buvo ką tik atėjęs su savo piešiniu ir besižiojąs kažką sakyti.
“- Nėra matęs gyvos musės. Ne ne, ne gyvos, o... laisvos? ”, - staiga pagalvojo.
- Eikš, pažiūrėk, - paragino, nebežinodamas, ko imtis.
- Musė? – mažylis iš susijaudinimo glamžė piešinį.
- Ššš... Musė.
Mažylis artėjo ant pirštų galų. Pamažėle. Oi, ką jis darytų, jei šios grindys užsimanytų girgždėti?..
Ką daryti? Kviesti robotą “naminuką” – tą patį, kuris kas rytą metodiškai nušluosto dulkes nuo visų paviršių ir nuvalo batus taip greitai, kad nespėji pripėduoti kilimo, - kad nukenksmintų vabzdį ir išdezinfekuotų kambarį bei visus musės stebėtojus? Nubaidyti? Užmušti? Išjungti stalo šildymą ir laukti, kol toji nuskris, pabūgusi vėsumos?
Pro duris kyštelėjo galvą žmona.
- Kas čia vyksta?
- MUSĖ.
Į kambarį įsiveržė aštuoniolikmetė dukra ir penkeriais metais jaunesnis sūnus, aiškiai pasiruošę skųstis dėl kažkokių tarpusavio nesutarimų. Buvo pamiršęs, kad leido jiems rinktis savaitgalio išvykos maršrutą. Aliaska ar Sibiras? Teleportacija ar nepamirštama egzotika sraigtasparnyje? Atleiskit, vaikučiai, jums pasiginčyti sutrukdė musė. Žvilgtelėkit į ją.
-Kaip ne-hi-gie-niš-ka, - susiraukė dukra, apžiūrinėdama padarą, - Kviesk “naminuką”, tėti, greičiau, kol ji...
- Ji nesikandžioja, - pasakė žmona, tiesa, nebūdama visiškai tikra tokiu teiginiu.
Tuo tarpu musė dar kartą pamiklino kojeles ir... pasileido bėgti stiklinės kraštu. Greičiau, greičiau ir dar greičiau.
- Oi, kaip gražu! – atsiduso vidurinysis sūnus, pamiršęs Aliaską.
- Musė! – paaiškino mažylis.
Vabzdys sustojo. Ant stiklinės krašto paliko mažytį taškelį.
- Ir ką gi mes su ja darysim? – sujudo žmona, ji buvo sutrikusi, ji irgi nematė musės nuo...
- Seniau reikėdavo paprasčiausiai paimti laikraštį ir...
- Kur tu dabar rasi popierinį laikraštį?
- Juk jai skau-dės!..
Jis skėstelėjo rankomis. Kažin, ar musė nujaučia, kad į ją spokso dievai, sprendžiantys likimą? Ji, drįsusi išniekinti jų pasaulio sterilumą, musė, kurios čia neturėjo būti?
Užklydęs saulės spindulys žybtelėjo sparnuose.
- Gal galima ją nuvaikyti? – pasiūlė žmona.
- Bet ji pradės daugintis! – sumosavo rankomis dukra.
Taip, žinoma, jie bijojo epidemijos. Jie nepageidavo musių tiesiog savo namuose, lyg niekur nieko ropinėjančių, bėginėjančių, tipenančių judriomis kojelėmis stiklinės kraštu! Bet sūnus norėjo nufotografuoti vabzdį. Dukra bijojo. Žmona nenorėjo, kad skaudėtų. Mažylis tiesiog žavėjosi. O jis neturėjo net laikraščio. Ir dar jie nenorėjo pamatyti, kaip mirštama. Tik gerti savo vandenį, rašyti kokį mielą fantastinį apsakymą, pavakare nueiti pažiūrėti tos parodos su lede įkalintais vabzdžių modeliais, paskui susėsti virtuvėje, pasidėjus alkūnes ant šilto stalo paviršiaus ir laukti, kol “naminukas” išvirs kavos su pienu.
Į kambarį tyliai, tarsi suprasdamas padėties rimtumą, įslinko Šuo.
- Džimai, - pašaukė jis.
- Bimai, - atsiduso dukra.
Visi sužiuro į Šunį, tarsi jis ketintų išamsėti instrukciją, kaip tinkamiausia elgtis, kai ant tavo vandens stiklinės nutūpia įžūli musė. Mažyliui iš rankų iškritęs piešinys tyliai nusklendė ant žemės – jis pastebėjo, kad ten vieni taškai, taip visi vaikai iš naujo atranda kosmoso evoliuciją, pritaškuodami popieriaus lapus vos įžiūrimomis per daugelį šviesmečių nutolusiomis žvaigždėmis. Štai, musė padėjo ant stiklinės dar vieną tašką. Piešia savo kosmosą?
- Mes juk išnaikinome visus parazitus, - sušnibždėjo žmona. – Tai ką ji čia veikia?
-Aš nebenoriu alergijos, mano imuninė sistema dar neatsigavo! Kaip aš su tokia imunine sistema susirasiu tinkamą partnerį? Man neleis tapti Mėnulio gide, gimdyti vaikų ir uždraus vaikščioti į klubus kiekvienąkart, kai bus pranešta apie gripo epidemijos tikimybę ar dar kokio viruso suaktyvėjimą! – pratrūko dukra.
Jiems suprakaitavo delnai. Šuo nekantriai amtelėjo – visi puolė jį tildyti. Ša. Kol ant stiklinės krašto tupi musė – ša. Kol sprendžiam praeities likimą – ša.
Mažylis reagavo rimtai:
- Nereikia skriausti musės.
- Bet jei ji...
- O jei mes...
- Žiūrėk, vėl bėga!
- Nepavargsta!
- Čia reliktas iš praeities pasaulio, negi dabar...
- Kviesk “naminuką”.
- Kas užmuš musę?
- O jei tai paskutinė laisva... 
Penki žmonės, apstoję visiškai tinkamo gerti vandens stiklinę, sprendė musės likimą.
Musė padėjo dar vieną tašką.
Gal tai jau ir pabaiga.
2005-02-27 12:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 30 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2008-01-19 14:45
kondensofkė
aa nu nerealu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-10-19 14:07
sunrain
Aciu, brangioji! :-X
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-27 19:46
lyra
Skaitosi gerai. Tačiau bent jau man užkliuvo šiek tiek užsitęsęs pasakojimas apie tobulą pasaulį... manau būtų užtekę trumpesnės įžangos. Tačiau - toliau viskas kaip iš pypkės. pabaiga tokia kaip ir išsisklaidžiusi, galėjai ką nors tokio mestelt pabaigai....:)
Iš principo kaip skaitytojai - patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-12 12:38
Laiminga Dulkelė
;)aciu. Kai parasysi knyga, pranesk. Lauksiu. Sekmes;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-05-04 15:58
Isis Themis
Isties labai idomus kurinys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-09 23:36
forlorn
labai lengvai ir įdomiai skaitosi. pagirtina. labai geras kūrinys
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-04-04 08:32
Weird Star
Ech, jūs... Juk kiekvienas galite susigalvoti savo pabaigą. Savo pabaigą susigalvoti palikau ir kūrinio herojams. Taip įdomiau. Ir dar - yra požymių, kad jie tiesiog leis musei išskristi. Arba ne;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-30 14:30
suodis
Prašau,  Weird Star, parašyk (komentaruose ar e. paštu), kaip visgi Jūsų Nuomone tai musei baigėsi.

Aš tai manau, kad ji galiausiai emė ir išskrido. Tik kitam name, kasdienio tvarkymosi metu, "naminukas" rado musytę ir numarino.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-29 19:23
experiment
skaityti smagu,bet pabaiga visai nuvilianti - nu tiesiog jos nerasta :(
nebe pirma syki taip...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-29 16:23
stranger
super=D liabai grazi kalba ir apskritai...=)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-14 16:28
Aukščiausias taškas 2
Liux:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 21:02
Amarito
Labai fainas kūrinukas, net tiksliai negaliu paaiškinti kas patiko. Vienu žodžiu sakant patiko viskas. 5. Į mėgst.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-07 16:24
Edvardas
Įdomi tema, geras siužetas, fantastinis sterilumo pasaulis ir vargšas žmogelis—dievas besprendžiantis savo problemas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 23:52
Švelnus Jungas
Tikrai - liuks viskas, gal tik pabaigoje nebeišlaikyta intriga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 18:28
viena skruzdėlė
išskyrus tai, kad musės taip greit neišnyksta (greičiau jau žmonės išnyks...) ir kad nėra jokios ryškesnės pabaigos (o gal net aštri tiktų), tai gerai. tik tekstas geresnis, nei idėja. gal truputį per daug kursyvo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 16:35
Sveikinu. Labai gerai. Viskas tvarkoje. Penki be jokių šnekų. Man tik arbačikės, atmintį gerinančios, iš tavo kūrinio. :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 14:40
marijus
labai idomus. norisi tiketi, kad ateityje netekės elektronines ašaros kibernetiniais skruostais...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 14:08
St Sebastianas
O nenorėtum parašyti fantastinio-erotinio kūrinio?:) Niekaip nepavyksta išprovokuoti rašykų tokiam kūriniui.
Na, o tavo kūrybai tradicinis 5.;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-03 13:01
Maumaz
Weird Star, tu žinai, esu tavo nuoširdus gerbėjas. Tačiau vis dėlto jau metas būtų pradėti gvildenti ir kitas temeles - "Miškinio atostogos", tas apie vabalus, dabar šioji "Musė". Gražiai rašai, bet tas pats apie tą patį. Labai laukiu ko nors naujo!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-03-02 22:33
majakas_
puikiai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
1 2
[iš viso: 29]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą