Subjektyvus esė apie vidujybę, seksą ir popkultūrą

Kur mano karalystė?
Apmaudu, kad net negaliu pasirinkti pavadinimų, idant apipasakočiau (anot R. Gavelio) vaikišką šito klausimo puikybę, miniatiūrinį apmaudo pasaulį. Žodžiai yra suvartoti; tarkim, žodis „karalaitė“ – daugsyk girdėtas iš tikybos mokytojos vidurinėje mokykloje. Jį įdarbino žymėti santykį tarp žmonių, ir jau to pakaktų, kad žodis būtų suterštas lipniu sergančios žmogaus vidujybės prakaitu. Kaskart, kai atidarome kūną – vienu ar kitu būdu – randame jame ką nors pasibjaurėtino. Kaip sakė Jonas Auksaburnis savo įžymiajame antimoteriškame pasaže: kūno grožis yra tik oda, o nuo to, kas po ja, pasidarytų bloga. Iš tiesų pasidarytų. Pasidaro. Tiesa, ne tik oda. Yra dar akys, ir giedras bespalvis stiklakūnis – tartum mažytė vaiduokliška žvaigždė, miniatiūrinė mėlynoji milžinė – saulėtas tinklainės kraujagyslių rezginys, netgi atšokusios tinklainės sukeliamas akimirksnio žaibas (akies ir liga savaip graži) – visa tai kelia pasigėrėjimą. Kartą paklausiau įžymaus gydytojo okulisto, turėjusio nelaimės raminti mane hipochondrijos valandėlę: ar jums graži žmogaus akis. Taip, patvirtino jis. Nepaprastai graži.
Dar gražus kraujas, jo nenurimstantis tekėjimas, jo bedugnė verdenė – širdies raumuo. Bet dauguma to, kas glūdi kūno gilumoje, kelia pasibjaurėjimą. Dievas, daugsyk kartoja Senasis Testamentas, mato širdį ir inkstus. Jeigu širdis graži, inkstai kelia pasibjaurėjimą. Jeigu širdies smūgis net vadinasi gražiai, o plyšusios aneurizmos sukeliama staigi mirtis – graudžiai simpatiška savo staigumu, tai cukrinis diabetas – inkstų liga – kelia pasidygėjimą. Diabetas veikia klastingai, jis nežudo, bet palaužia; jis kelia galvos svaigulį ir šaltą delnų prakaitą, lipnią diabetinę komą. O dar jis sukelia apmaudų verkšlenimą: ar žinote – egzistuoja ištisa diabetikų organizacija, ir jie rašo eiles apie savo ligą. Ar gali būti kas nors labiau atstumiančio?
Tikiu esant analogiją tarp kūno ir sielos. Ne tapatumą (netikiu, kad biocheminių smegenyse vykstančių procesų aprašas yra ir žmogaus sielos aprašas), bet ir ne dichotomiją – analogiją. Ne rūkymas mus nužudo (statistiniai tyrimai nepatvirtina), bet mes nusižudome per rūkymą, ir nusižudome dėl asmeninių priežasčių. Matote? Analogija.
Yra ir kita analogija. Visa tai, kas yra išorė, yra grožis. Galioja ir atvirkštinis teiginys (frazė iš matematikos vadovėlio), antroji Glottokomos estetinė-ontologinė aksioma: visa tai, kas yra vidus, yra bjaurastis. Mūsų sielos kelia pasigėrėjimą tiek, kiek įsikūnija veiksmuose, taigi iš vidaus eina į išorę. Galima pasakyti dar stipriau: herojiškas veiksmas (tarkim, mirtis už tėvynę) žymi atsivertimą, egzistencinį vidujybės principo atsižadėjimą vardan išorybės principo, ir tai padaro veiksmą herojišku. Pseudointelektualų niurzgėjimas ant manekenių išorės kelia juoką. Postmodernistų tekstai, pasižymintys begaline refleksija, nenuilstančiu skverbimusi į savo vidų, kelia pasidygėjimą; kaip greitai reflektuojantis intelektualumas bus ištrintas iš atminties (jei ne blogiau) – tik laiko klausimas. Bet užtat popkultūroje jaučiuosi kaip namie. Čia mano ambasada, mano laikinoji rezidencija.
Bet kur mano karalystė?
Grįžkime prie karalaitės titulo. Kas jį suniokojo, suteršė vidujybės krūviu? Man – mano tikybos mokytoja; bet mano tikybos mokytojos, kaip ir daugumos kitų, vardas, kaip žinia, Legionas. Kai jie/jos taria savo šabloniškas eilutes – rašykuose tokias nukuolintume – drauge su jais kalba ištisa senmergių ir latentinių homoseksualistų, jaunučių klierikų svajingomis akimis ir frigidiškų sektančių minia. Karalaitis ir karalaitė, sako jie. Seksas iki santuokos, jo reikalavimas, orientacija į jį – tai nepagarbos Kitam, tai vartotojiško požiūrio į tariamai mylimą Kitą apraiška, liudijanti paauglių meilės nebrandumą. Ar mes žinome, kad tai netiesa? Taip, mes žinome.
Seksas turi tikrovės skonį, tikrovės kvapą, ir vaizdo minimumą – tik tiek, kiek galime atlaikyti, būdami akis į akį su tikrove. Daugiau neatlaikytume. Prisimenate Rilkę? – Grožis – tai siaubo pradžia. Tikrovė visada turi šitokią struktūrą, ledkalnio struktūrą. Seksas yra ekstazės atkarpa karalystėje, kurios visas krūvis įjungtų mumyse siaubo arba pasibjaurėjimo, arba susvetimėjimo barjerą. Savisaugos mechanizmus. Nesame pasirengę tikrovei ir nemokame būti ištikimi savo juslėms, nemokame būti jusliški ir išoriški. Šokiruojantis fantasto Ph. J. Farmer‘io romanas „Mylimieji“ (The Lovers)  - apie tai; mylimoji iš tolimo kito pasaulio pasirodo besanti ištisa vabzdžių kolonija (tokia fabula); kaip ir visos mylimosios, nepastebėjot? Pasibjaurėjimo gelmė anapus grožio luobos, beveik tiksliai taip, kaip rašė minėtas šventasis Jonas. Bet mintis turi eiti toliau, nei pasibjaurėjimas; pasibjaurėjimas, sako mintis, tai mūsų savisauga, netikras vardas, slepiantis tikrąjį. Tikrasis ledkalnio vardas yra – Tikrovė. Išoriškumas. Juslės.
Esame supami pasibjaurėjimo iš dviejų pusių. Kaip čia yra? Ir – negi tenai aš turiu ieškoti savo karalystės?
Bet: galbūt tikrovė, kuriai nesame pasirengę, pasibjaurėjime sugrąžina mus atgal į savo vidų? Gal visas krebždančios vabzdžių kolonijos siaubas, kurį patiriame kūne, yra sugrįžimo į savo sielą siaubas? Laikas vienai iš mano mėgstamiausių citatų. Tomo Venclovos „Skiriama kūdikiui“. Gražus eilėraštis. Kažkur apie pabaigą kūdikis netikėtai ir akimirksniu suauga, „staiga supratęs, kad tamsa – mes patys, /tačiau virš mūsų esama šviesos“. Abu kursyvai Glottokomos.
Žmogaus dvasia yra to pasišlykštėjimo vieta. Dvasia, anaiptol ne kūnas. Subjektas; sąmonė; siela; - na kaip, panašu į tiesą? Bet kūnas ir realybė, juslės ir išorė – ne, tai pernelyg savita, pernelyg svetima, kad būtų mano karalystė. Šita karalystė jau užimta. Joje viešpatauja Dievas arba Būtis, ar Gamta, vadinasi, svetimas monarchas, nepriklausomas valdovas, su kuriuo veikiausiai nesu susisaisčiusi giminystės ryšiais. Tiesą sakant, tai net ne karalystė: niekas joje nepaklūsta niekam, visa kas tiktai teigia save ir laisvėje skleidžiasi visa savo akla jėga. Mums reikalinga karalystė, ar ne? Paklusnumo ir dėsnio, disciplinos ir ceremonijos vieta. Menas. Tiks?
Tai pirmoji mano esė. Įvadinis pašnekėjimas, vienas pusvalandis pirštų krutėjimo ant klaviatūros, dvi cigaretės (galbūt viena), lengvos neapykantos azartas. Vieno asmeninio ledkalnio viršūnė, nes tekstų yra daugiau. Aš noriu paaiškinti šį bei tą. Paaiškinti savo požiūrį – subjektyvų ir nepalaužiamą, tokį, nuo kurio ima ir ateina metas antrajai Glottokomos citatai. IŠ Šimborskos. „Tikiu didžiuoju atradimu, /tikiu žmogumi, kuri padarys atradimą“ – taip prasideda eilėraštis, kuris yra maža novelė apie mokslininką, kuris atranda savąjį dinamitą, krakatitą, šaltojo jungimo bombą, supergripą ar dar kažką, - be galo reikšmingo, svarbaus, viską paaiškinančio ir viską naikinančio. „Tikiu užrašų sudeginimu“, tęsia poetė. „Tikiu karjera sužlugdyta, paslaptimi, nunešta į kapą“. Ir – dėmesio – citata, pati paskutinė eilutė: „mano tikėjimas tvirtas, aklas, be jokio pagrindo“.
Mano tikėjimas tvirtas, aklas, be jokio pagrindo.
Tikiu, kad vidujybės pradas turi išnykti iš eilėraščių ir prozos tekstų, iš dailės kūrinių, instaliacijų, viso kito.
Bet kas yra vidujybės pradas? Ne jausmai ir ne protas, bet santykis tarp stebinčiojo ir jausmų, proto. Santykis, besiskleidžiantis ne tik temose, bet ir stiliuje intonacijose, sintaksėje. Įvaizdyje, ne tik įvaizdžiuose.
Tai gresia raganų medžiokle, bent jau asmenine ir vidine. Tebūnie taip.
Tikiu, kad siužetas turi sugrįžti. Tai tikrovės instrumentas, per jį pasirodo tikrovė. Eksperimentai nemaloniai kvepia vidujybe.
Tikiu, kad sąvoka daug kur turi pasitraukti. Tikiu, kad ŠMC net nėra nevykėliai, bet – piktavaliai.
Tikiu, kad intelektualioji kultūra, griežtai skirianti save nuo popkultūros, turi pasiduoti ir galop išnykti.
Tikiu, kad popkultūra turi ją sunaikinti.
Tikiu, kad Holivudo filmai yra graikų meno tęsinys. Milo Venera yra Keit Vinslet provaizdis.
Tikiu, kad „Mango“ yra gera muzika.

O dar aš tikiu, kad fantastikos žanras yra ateities žanras, bet tai jau kita tema.