Miestas vakarėja

Ant čerpių stogo karstos saulė alpinistė.                 
Vėl varpinė metalo aidą miestui lieja.                     
Jau žemkasiai išeina, nusibodo knisti
tranšėjas, protą, semti triukšmą iš alėjų.

O ledo grindiniu į kovą žvilgsniai slysta:
keista žmonių eilutė – kiek taškų, kablelių!
Šešėliai bėga pasislėpt nuo optimistų,
o pesimisto nuotaiką neonas velia.

Rodyklės ciferblato sminga, žemėn rodo.
Kažkas atgal jas suko ir dar sau nusuko.
Varveklis rodo mėnesius atgal, į gruodą.
Kažkas neapvertė įmigusio barsuko.

Suolelis miega - sėdynes šiltas pamiršo:
atleido nuodėmes ir mylinčius paleido.
Ateina štai, kiti, nevaromi, be diržo,
kad deklamuotų sutemas į mielą veidą.

Ateina vakaras, tik vienas ir tik kartą.
Ir šviesą geria, trina – gaila to trintuko.
Atklysta aikštėm, slenka patvoriais be vartų
ir prie suolelio mūsų atsisėsti suka.