Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Mažoji vagilė


Medžiai palengva siūbavo iš vienos vietos į kitą. Jų žali lapeliai daužėsi tarpusavyje, probėgšmais praleisdami šviesos pluoštelį. Jis žemyn krisdamas nušviesdavo apačioje besirangantį keliūkštį. Jis buvo taip apaugęs žolėmis, jog nepatyrusi akis galėjo jo net nepastebėti. Retas žmogus žinojo apie tako egzistavimą, o dar retesnis juo vaikščiojo. Apleistas liko garsusis Gyvatorės kelias. Seniau, didžiųjų sukilimų ir karų metu, juo visi aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojai subėgdavo į pelkes. Pasislėpti nuo užpuolikų. Ne vienam šis keliūkštis išgelbėjo gyvybę. Žmonės jį net buvo praminę Likimo keliu. Bet vieną gražią dieną legenda išnyko. Šiuo taku pasukę asmenys imdavo nebegrįžti. Niekas nežinojo kas jiems nutikdavo. Jie tiesiog prasmegdavo skersai į žemę.
Nei vienas dingusysis neatsirado. Kaimo senoliai pasitarę tarpusavyje nusprendė uždrausti vaikščioti Gyvatore. Visi sutiko su šiuo sprendimu. Visoje apylinkėje nebuvo žmogaus, nepritariančio šiam nutarimui. Praradusieji savo artimuosius, nesvarbu, kas tai buvę, motina, tėvas, sūnus, dukra ar tik draugas, raudojo ir keikė save su tokiu vėlyvu sprendimu. Juk jie galėjo užkirsti kelią tai nesąmonei kur kas anksčiau! Geriausios mintys ateina tik po laiko. Iš šventųjų knygų buvo ištrinta visa kas tebuvo surišta su Gyvatorės keliu, šventyklose nuplėštos visos padėkos. Žmonės privertė save užmiršti.
Bet kelias jų neužmiršo. Vis vien jis atkakliai rodė taką į pelkes. Į senąjį išsigelbėjimą.
Tankus miškas saugojo prakeiktąją vietą. Paslėpė ją nuo visų keleivių akių. Niekieno neprižiūrima giria apraizgė kiekvieną laisvesnį plotelį. Anksčiau žmonių puoselėtame miške atsirado nepereinamų krūmynų. Nelankoma giria tapo rojumi paukščiams ir gyvūnams. O ypač dvasioms. Jos niekieno nekliudomos čia smaginosi ir krėtė pokštus.
Staiga medžiai sulingavo nuo stipraus vėjo gūsio. Gyvatvorės kelio horizonte pasirodė keista figūrėlė. Ji nuleidusi galvą žemėn neryžtingai dairydamasi ėjo pirmyn tarsi abejodama ar pasuko ton pusėn. Netikėtai būtybė sustojo vietoje. Į kažką įsistebeilijo. Jos veidą nutvieskė šypsena. Prieš ją stovėjo rodyklė. Figūrėlė lėtai priėjo arčiau. Apšepusio kelrodžio išblukusios raidės skelbė, jog netoliese būtą smuklės, o kur smuklė, ten, žinoma, ir žmonės.
Būtybė pasileido bėgti pirmyn, išgąsdindama ant medžių sutūpusius paukščius. Jie pakilo į orą ir piktai pažvelgė žemyn. Bet jų įniršį netikėtai pakeitė nuostaba. Ko jau ko, bet prakeiktajame Gyvatorės kelyje jie niekados nesitikėjo išvysti žmogiškos būtybės! 
Pakilęs vėjas ėmė čaižyti bėgančiosios kūną. Bet mergina į jį nekreipė nė mažiausio dėmesio. Rodės, ją apėmė ekstazė. Ji bėgo pasitikti didžiojo pasaulio. Ir jis laukė jos. Vėjas pagavo jos plaukus ir padūkėliškai pradėjo plaikstyti į visas puses, kol galiausiai užmetė akių. Mergina pakėlė savo rankutę ir staigiai juos nusibraukė, atidengdama savo blizgančias juodas akis.
Ji bėgo pasitikti savo Likimo.
Netikėtai mergaitė sustojo. Prie pat skardžio galo. Pažvelgė tolyn į plytinčias pievas ir ganyklas, į kaimą, besirandantį tiesiai po jos kojomis. Į danguje spindinčią saulę. Link jos skrendantį paukštį.
Juokas nutilo. Merginos žvilgsnis surimtėjo ir ji, nepaleisdama iš akių švieson plasnojančio paukščio, sušnibždėjo: 
-Mama, aš išpildysiu tavo svajonę. Mūsų svajonę... Aš, Rejhan, prisiekiu, jog tu manim didžiuosies!   


***


Nuo upės pusės sklido klegesys ir juokas. Tyrenės kaimo gyventojai jau seniai buvo pripratę, jog karštomis vasaros dienomis ant lieptelio rinkdavosi vaikai. Jie ten linksmindavosi ir žaisdavo. Lygindavo vienas kito galimybes. Lenktyniaudavo tarpusavyje kas geresnis. Suaugusieji, žiūrėdami į juos, prisimindavo savo pačių palaimingą vaikystę. Be jokių vargų ir nelaimių, kai atrodė, jog visas gyvenimas tai tik juokas ir linksmybės. Nei vienas iš jų nesivargindavo kviesti savo atžalų, tegul jie atsižaidžia, kol gali. Dėl jų saugumo taip pat nereikėjo rūpintis. Istorija nebuvo išsaugojusi nei vieno nelaimingo atsitikimo. Vaikai tomis dienomis būdavo kaip broliai ir seserys ir jausdavosi tarsi būdami vieni.
Tačiau šį kartą ant lieptelio pasigirdo pykčio gaidos.
-Paklausyk, Gnifai, aš jau senų seniausiai išlaikiau tą kvailą išbandymą, kad galėčiau įstoti į tavo taip vadinamą „klubą“! Aš net neketinu iš naujo įrodinėti, jog aš esu verta čia būti! – piktai sušuko mergaitė trumpais geltonais pasišiaušusiais plaukais, įsmeigdama akis į prieš save stovintį berniuką. Suėmusi rankas už liemens ir palinkus šiek tiek į priekį, ji pražiojo savo burną ir iškišo liežuvį.
-Beee... Net nesvajok...
-Aš sakiau, jog neprisimenu, kad tu būtum išlaikiusi finalinį testą. O jei aš to neprisimenu, tai tu turėsi laikyti išbandymą dar kartą. Aš čia svarbiausias,  aš tau vadas, karalius!  Ir tu man paklusi!  Darysi viską, ką liepsiu! – įsikarščiavęs suriko berniukas. Jis nebuvo pripratęs, jog jo kažkas neklausytų ir dabar nežinojo kaip elgtis. Jis iš pykčio net trenkė koja į medinį tiltelio grindinį. Staiga akys jam iššoko ant kaktos. Gnifas susiėmė už kojos ir ėmė šokinėti vietoje nuo jį užplūdusio skausmo.
-Priversk, - ramiai atsakė mergaitė.
Gnifas pūtė sau į koją, kad taip neskaudėtų, kai išgirdo draugės žodžius. Jis krūptelėjęs pakėlė viršun galvą. Jo veide buvo įsirėžusi išsigandusi išraiška. Jau ko tai ko, bet kovoti su žmogumi, kurio sąskaitoje nėra nei vieno pralaimėjimo, jis tikrai negeidė.
Šone pakilo juoko banga. Keli vaikai kvatojo net susiėmę už pilvų. Juodaplaukė mergaitė, vardu Sonja, iš juoko nukrito ant grindų, tardama: „Gaila, kad tu, vyruti, nematai savo fizionomijos. Cha, cha, cha... Galima pagalvoti, jog ji tavo mama. Cha, cha, cha... “.       
Gnifas įsiuto. Kaip jie drįsta jį daryti pajuokos objektu!? Jis pasiuntė savo pakalikams tokį piktą žvilgsnį, jog šie kaip mat nutilo. Bet vienas darbas liko dar nebaigtas. Parodyti Askai jos vietą. Jei jis tos mergiščios nesudrausmins, jo niekas daugiau nebegerbs. Tada jį kas nors nustums nuo vado pareigų, su juo niekas nenorės kalbėtis, o galų gale jis, Didysis Gnifas, taps visų atstumtuoju. Jo gyvenimas bus sugriautas. Kokia tragiška pabaiga tokiam gamtos apdovanotam žmogui kaip jis. Berniukas net ėmė įsivaizduoti kaip jis gyvena vienui vienas miške ir kas rytą sukuria penkis kilometrus, kad tik gautų progą pasirausti šiukšlyne. Bet atmatose jis suranda tik pašvinkusius brokolius. Dieve, tik ne tai!
Gnifas vogčiomis pažvelgė į Aską. Ji stovėjo visai šalia jo sukryžiavusi rankas. Viena koja ji trepseno vietoje tarsi norėdama parodyti, jog nekantrauja baigti visą šitą pokalbį.
Mergaitė buvo visiškai įsitikinusi savo pergale.
„Aska visiškai nepanaši į išauklėtą panelę“ – pamanė berniukas. Jo lūpose pasirodė nežymi šypsena. Bet jis kaip mat surimtėjo, pamatęs nustebusį Askos žvilgsnį. Jis juk taip pat nebuvo koks išsičiustęs ponaitis. Berniuko tiesūs rudi plaukai styrojo seniai nešukuoti (tiesą pasakius, jis kiekvieną rytą stengdavosi ištrūkti iš namų kuo anksčiau, kad tik jo mama nespėtų atlikti šios Gnifui nemalonios ir, jo žodžiais tariant, žeminančios pareigos. Vaikų grupės vadeiva, buvo šventai įsitikinęs, jog lyderiai turi būti kuo įmanoma netvarkingesni, o ne dailutės lėlytės. Deja, Gnifas ne visuomet sugebėdavo pabėgti iš namų laiku...). Berniūkščio drabužiai buvo purvini ir ant jo atrodė šiek tiek per maži. Raudonos jo kelnikės maskatavo suplėšytos po vakardienos peštynių. Nuo mėlynos spalvos marškinių buvo nuplėštos rankovės. Dvylikmetis manė, jog taip jis atrodo kiečiau.
Bet šiaip ar taip jis atrodė kur kas geriau už Aską. Pašalinis žmogus, pasižiūrėjęs į ją iš šalies, užtikrintai nebūtų pasakęs, jog prieš jį stovi maža aštuonmetė mergaitė. Aska kur kas labiau panašėjo į berniuką ar net į kokį demoną, pagaliau nusprendusį išvysti dienos šviesą. Per purvo dėmes net negalėjai pasakyti kuo ji vilki. Matyt, mergiotei vos prieš keletą minučių teko garbės įsivelti į purvo imtynes. Ji, regis, buvo apsivilkusi trumpą berankovę šviesiai mėlyną bliuskutę užrišamą raišteliais. Jos banguotų kelnių, nors tiksliai negalėjai atpažinti tikrosios jų spalvos, kadų kadaise būtą baltų. Tik juodas obis, kuriuo ši buvo apsirišusi juosmenį, aiškiai juodavo šviesoje. Šio mergaitė nesugebėjo sugadinti lygi galo.
Aska patrynė savo basas kojas į medinį grindinį. Matyt, vėl sugebėjo pamesti batus kur baloje ar apmainė juos į kokį jai prireikusį mažmožį. „Jos teta ją tikrai užmuš“ – pagalvojo Gnifas. Kiek batų Aska prarado per savaitę? Tris ar keturias poras? Tetulei Riadai jau pats laikas pasiduoti. Iš šios mergaitės ji niekuomet nepadarys ledi. Kad ir kaip siektų savo svajonės. Kai kurie žmonės tiesiog taip sutverti ir jų nebepakeisi. O ir be tokių neklaužadų būtų liūdna gyventi.
Aska įdėmiai pažvelgė į berniūkštį. Laukė lemiamo jo žodžio. Nors ji iš tikrųjų stovėjo viena pakopa aukščiau už jį - vaikai laikė ją tikrąją vade – mergaitė visiškai netroško su Gnifu pyktis. Netikėtai padauža krūptelėjo. Apsidairė aplink save. Ji kažką išgirdo, ko kiti negirdėjo. Šnabždesį. Ir ne bet ko, o Udo! 
Mergaitė sužiuro apačion į mažą prie jos liemens pritvirtintą rudą kapšelį. Jame kažkas kapaliojosi. Visas maišelis judėjo tarsi dvasių apsėstas. Jo apvalkale retkarčiais atsirasdavo mažų letenėlių antspaudai. Kartą net pasigirdo cyptelėjimas: „Ką tu čia prisirinkai? Prisilietus skauda kaip velnias! ”.
Vienintelė Aska pastebėjo ryšulėlyje vykstantį sąjūdį. Matyt, dėl to, jog visi kiti vaikai žiūrėjo į savo vadą laukdami sprendimo. Du lyderiai vienas prieš kitą! Geriausios muštynės per visą Žemės istoriją!
-Ei, o tu vis dėlto esi bailė, - sušnabždėjo balsas iš jos kapšelio. Jame pasirodė maža nosytė, o vėliau ir galvutė, kuri kas kelias sekundes vis bailiai dingdavo maišelyje.
-Aš ne viščiukas! – karštai užginčijo Aska, bet kaip mat nutilo, pamačiusi, jog keletas vaikų pažvelgė į ją su nuostaba veide.
-Bailė! Bailė! Bailė! Uhu, - linguodamas galvą tarė į voverytę panašus padarėlis, - aš galiu garantuoti, jog pirmieji žodžiai, kuriuos ištars tavo taip vadinamasis „draugas” bus bailė, ir dar kartą bailė!
Visi vaikai atsigręžė į Aską. Jų vadas Gnifas pagaliau prabilo.
-Aš neprisimenu, jog tu būtum išlaikiusi išbandymą, - tarė šis.
Mergaitė keistai pažvelgė į jį. Visi puikiai žinojo, jog jo atmintis nėra pati geriausia.
-Tu net neprisimeni ką šiandien valgei pusryčiams, - tyliai pakomentavo Aska. Jos veide pasirodė pasitenkinimas. Ji pažvelgė į Udą. Pergalingai pamerkė akį. Ji laimėjo! Berniukas nieko neužsiminė apie jos drąsos „stoką”!
-Ką tu sakei? – nustebo Gnifas, priversdamas mergaitę krūptelėti iš netikėtumo, - Kur aš ten buvau? Aaaa… taip… Aš sakiau, jog nepamenu, kad tu būtum priimta į mūsų klubą. Pripažįstu, gali būti, jog tu išlaikei išbandymą, - tęsė jis, - Bet tikiuosi, tu paaukosi šiek tiek savo brangaus laiko ir suteiksi man malonę pakartodama viską iš naujo. Na, žinoma, nebent tu bijai…
Aska paraudo iš pykčio. Tas berniūkštis jos nevadins baile! Ji įrodys ko yra verta! Vaikai sutrikę pažvelgė į Gnifą. Jie nesuprato, ko šis siekia taip įžeidinėdamas savo priešininkę. Gal ankstyvos mirties? Visi žinojo, jog Aską galima vadinti kaip nori, įžeidinėti visais įmanomais vardais, bet tik ne šiuo vienu… Nei vienas ją taip įžeidęs žmogus neliko sveikas daugiau kaip dvi sekundes…
-Chi, chi, chi, - sukikeno Udas besivartaliodamas kapšelyje iš juoko, -Ar gi aš tau nesakiau? Įdomu, ką tu jam šįkart padarysi? Gal priversi numirti iš juoko?
-Ko tu nori? - iškošė pro dantis „bailė”.
-Na gi, na gi, ar mes tik nesupykom… Ojojoj, kokie mes pažeidžiami… Man atrodo tu visai neprieštarausi dar truputėlį paįvairinti savo išbandymą… Lažybomis! Jei tu neišlaikysi testo, tu turėsi visą dieną vaikščioti su rožine suknele. O jei aš pralošiu…
-Tu turėsi vaikščioti rožine suknute, - užbaigė Aska.
-Bet aš ne mergaitė! – užginčijo berniukas.
-Didelio daikto. Aš irgi nesijaučiu esanti mergaitė.
Gnifas suabejojo. O kas jei jis praloš? Jis neturėjo noro vaikščioti po visą kaimelį su moteriškais rūbais. Bet jei jis laimės… Aska pirmą  kartą  gyvenime apsivilks savo taip nekenčiamą
drabužį… Toks vaizdelis vertas rizikos!
Tarp vaikų įsivyravo tyla. Iš rytų pusės pakilęs vėjas ėmė plaikstyti mažųjų plaukus. Oro gūsiui praūžus tolyn, Aska ramiai pažvelgė į Gnifą. Jos akys spinduliavo drąsa ir ryžtu. Ji buvo pasiryžusi bet kam.
Gnifas taip pat žiūrėjo į Aską. Pirma jis abejojo, bet tik pamatęs mergaitės veidą, apsisprendė. Jis priims iššūkį! 
Pliūkšt!
Visi vaikai, pamiršę vykstantį sandėrį, apsidairė aplink. Tik Aska ir Gnifas tarsi nieko negirdėdami žvelgė vienas kitam į akis. Staiga Magnamė sušuko. Tuomet nieko nelaukdama pribėgo prie lieptelio rentinio ir sužiuro į tamsų upės vandenį. Iš jo kilo mažulyčiai oro burbuliukai, kurie vos pasiekę paviršių kaip mat sprogdavo. Išgąsdintos šio garso žuvys traukėsi šalin lyg norėdamos padaryti kažkam vietos. Netikėtai vandenyje pasirodė keistas šešėlis. Jis vis didėjo ir didėjo.
Pliūkšt!
Iš vandens išniro kokių keturiolikos metų berniukas. Neatgaudamas kvapo jis atsirėmė į laiptelius ir ėmė giliai kvėpuoti. Jo veidas spindėjo pergale. Besilaikydamas dešine ranka už kopėtėlių, paauglys triumfuojančiai iškėlė kitą ranką iš vandens. Berniuko delne spindėjo perlamutrinė kriauklė.
Šone pasigirdo plojimai. –Tau pavyko! – sušuko maža mergaitė šviesiai mėlynomis garbanomis ir švelniomis žaliomis akimis, visų žinoma kaip Magnamė. Gatomas jai nusišypsojo.
Prie lieptelio rentinio tuomet pribėgo daugiau vaikų. Jie nustebę sužiuro į paauglio rankose laikomą kriauklę tarsi į kokį nematytą stebuklą. – O tu ne veltui gyreisi, - sušnibždėjo vienas storas berniukas spoksodamas į šio delno turinį. Ir kas gi galėjo pagalvoti, jog Gatomas, dar mažas vaikas, sugebės iš vandens ištraukti Urinčitą, kurio net suaugę vyrai šimtus metų nesugebėjo ne tik ištraukti, bet ir surasti? Na, žinoma jeigu čia tikrai tas Urinčitas. Bet šitos abejonės kaip mat išsisklaidė. Berniukui netyčia patraukus pirštą nuo kriauklelės kiek toliau, jo viršuje suspindo mažulytis mėlynas drakonas - legendose aprašytas šio brangakmenio ženklas. Vaikai, vos tik pamatę šį simbolį, ėmė ploti lyg pametę protą.
-Kiek ilgai aš buvau po vandeniu? – paklausė Gatomas. Vaikai nepatogiai susidairė vienas su kitu. Per savo vadų ginčą jie visiškai pamiršo berniuko prašymą skaičiuoti kiek laiko jis praleis po vandeniu. 
-Dvylika minučių ir penkiasdešimt septynias sekundes, - paraudusi atsakė Magnamė.
Gatomas į ją pažvelgęs tyliai nusijuokė. Pakėlęs dešinę ranką aukščiau užsikabino už laiptelių kiek tvirtėliau ir pamažu ėmė lipti viršun ant lieptelio vis dar pakėlęs kriauklelę oran, kad visi galėtų atsižiūrėti. Vieninteliai, kurie į jį net nepažvelgė buvo Aska ir Gnifas. Jie vis dar užsispyrusiai žvelgė vienas į kitą, pamiršę visą pasaulį. Galėjai pamanyti, jog jie žvilgsniu nori įrodyti vienas kitam savo teisybę. Gatomas nustebęs pasižiūrėjo į juodu.
-Atsiprašau, bet ar kas nors gali man pasakyti kas čia vyksta?
-Ne gi ir taip neaišku! Gnifas vėl sumanė pasigirti savo atminties spragom! – sarkastiškai atsakė Sonja. Kiti vaikai į ją piktai pažvelgė, - Ką? Juk aš sakau tiesą!
-Aaaa… Supratau… Na, draugužiai, turiu su jumis jau ir atsisveikinti. Manęs laukia tetulė Kumba. Aš pažadėjau jai kiek padėti po pietų.
Gatomas, dar kartą pažvelgęs į abudu „besiginčijančius” vadus, puolė bėgti tolyn. Jau ko tai ko, bet pavėluoti jis tikrai nenorėjo…
-Kur jis sakė eis? Pas tetą Kumbą, tą velnių karalienę? Aš jo vietoj taip nesiveržčiau į jos irštvą…
-Aš irgi… Juk šiaip ar taip velnių nuo tetulytės jis jau ir taip gaus, jei ne dar ko nors blogiau… - pritarė Azimudai jos sesuo dvynė Kana.
Staiga Gnifo veidas pragiedrėjo. Atitraukęs savo akis nuo Askos, jis nutaisė savo labiausiai erzinantį balsą, kiek primenantį nevykusį  mergaitės cypimą, ir tarė:
-Aska, Aska, Aska, ir kokį man išbandymą tau užduoti? Gal vaikščioti degančiomis žarijomis, - visi vaikai išgirdę šiuos žodžius net gulptelėjo, - o gal dar  geriau:  nugvelbti  kokį  mažmožiuką iš raganos Kumbos namų? Kaip tu manai – išdrįsi?
Mergaitės veidas kaip mat išbalo. Kumba? Čia tai tikrai jos verta užduotis. Patekti į „Jumembės” antikvariato savininkės rankas niekas nelinkėtų net savo blogiausiam priešui. Sklido pasakojimai, jog ta moteriškė sužalojo kelis žmones taip sunkiau, jog šie iškart mirė. Ją net suaugusieji bijojo sunervinti - tetulė Kumba kumščiuodavosi labai taikliai. Ji galėjo paguldyti net  suaugusį jautį vienu smūgiu, o ką čia jau ir bekalbėti apie žmogų… O didžiausia problemėlė – Askos ji nemėgo labiau nei paties velnio. Neišauga Kumbos darželyje morkos – Aska kalta, krenta karvė, - Aska ir vėl, neduok Dievui dingsta jai kažkas nuo prekystalio, - Askai geriau net nelįsti iš namų.
-Tavo valia, - lėtai tarė mažoji neklaužada, - Susitiksim čia po dviejų valandų.
Tuomet mergaitė nusisuko ir išdidžiai nužingsniavo liepteliu atgal. Visi vaikai žiopsojo jai pavymui. Tai drąsuolė!
-Tu ką išprotėjai! - Askai jau dingus iš akių, sušuko Sonja, - Tu ją pasiuntei į mirtį!
-Tai buvo jos pasirinkimas, - ramiai tarė Gnifas.
-Ar mes seksime ją, - tarsi tarp kitko paklausė geriausias Gnifo draugas, prisitaikėlis Hufuras, - Aska gali ir pameluoti mums…
-Kam? Jeigu jinai iš tikrųjų nueis pas tetulę Kumbą ir įvykdys tai ką aš jai liepiau, mes jau po pusvalandžio išgirsime riksmus, - tarė Gnifas.
Vaikai gulptelėjo. Tarp jų nebuvo nei vieno, kuris būtų norėjęs dabar atsidurti Askos kailyje…


***


Pagrindinėje Tyrenės gatvėje kaip įprasta virė gyvenimas. Prie prekystalių pilnų vaisių ir daržovių stovėjo pagyvenusios moteriškės ir savo skardžiais balsais šaukė praeivius nepagailėti laiko ir prieiti prie jų prekystalių. Jei tik koks pirkėjas susidomėdavo ir prieidavo, laputės kaip mat pradėdavo deklamuoti savo ilgiausią tiradą.
-Nupirkit šių pomidorų, pone. Aš galiu prisiekti savo gyvybe, jūsų šeima nesirgs per visą žiemą…
-O, šitie persikai. Imkite, imkite, ponia, jūsų mažuliai negalės atsimėgauti jais…
-Geras pasirinkimas, panele. Geresnių obuolių pasaulyje nerastumėt… Saldūs kaip cukrus, tiesiog burnoje tirpsta, o ir grožį saugo….
Galėjai laikyti save laimingiausiu pasaulyje, jei sugebėdavai ištrūkti iš tų senųjų varnelių draugijos atsipirkęs tik keliais vaisiais. Bet, neduok Dieve, jos “pamatys” koks tu atrodai sulysęs ir ligotas - oh, ir ką gi galvoja tavo motulė, gal tave ji badu marina? – nuo jų pabėgsi tik apsikarstęs niekam nereikalingais krepšiais, pilnut pilnutėliais gamtos gėrybių, ir gerokai palengvėjusia pinigine. Dar ir palinkės nepamiršti, kur besirandąs jų prekystalis bei kuo dažniau apsilankyti.
Aplink tas senąsias bambekles kaip visuomet vaikščiojo jaunas vaikinukas policininko uniforma.
-Na, ir kaip jums sekasi prekyba, garbiosios ponios? Gerai? Visada malonu tai girdėti.
Idealistas Giberas… Dar taip neseniai jis lakstė su chuliganais, drumstė ramų viso miestelio gyvenimą (kokia tik pardavėja nebuvo jo užtikusio vagiančio jos brangiausius vaisius!), o štai dabar garbus policininkas. Iš to mažo nešvaraus berniūkščio suplyšusiu kombinezonu ir amžinai spuoguotu veidu vis dėlto išaugo doras žmogus.
-Neilgai taip tęsis, - kalbėjo moteriškaitės, -Oi, paminėsite mano žodį. Matyt, tai tik tyla prieš audrą...
Bet bėgo metai, o Giberas nei per mažiausią nago juodymą nenukrypo į blogąją pusę. Atvirkščiai, jis stengėsi visiems padėti, paguosti, jei prireikdavo. Žmonės jį minėjo vien tik geru žodžiu.
Jis tikėjo, jog kiekvienas iš mūsų turim padėti padaryti pasaulį geresnį - be jokių karų, išnaudojimo ir blogio. Kiekvienas iš mūsų juk gyvena ne veltui... Tad jis stengėsi pagelbėti žmonėms kuo tik galėdamas. Jo žodžiais tariant, visi mūsų geri darbai krenta į mažutę skrynelę ir tereikia mažumėle pasistengti ir ji bus užpildyta lygi galo. O tuomet ateisią aukso laikai, kai nebus nei vargo, nei skausmo, kai rugio grūdas bus didesnis už miežio grūdą...
Tad trepseno Giberas sau išdidžiai apie prekyvietes. Jei prireiks moterims pagalbos, jų išgelbėtojas bus čia pat.
Kikendavo pleputės tokią jo kalbą išgirdusios: Tegul tik pamėgina koks nevykėlis iš jų ką nors nugvelbti, va šito paragaus – tardavo, iškišdamos į priekį tvirtai suspaustą kumštį. Pasak moterėlių, nuo jų vagišiaus neišgelbėsiąs nė pats Aukščiausiasis. Gulptelėdavo tada Giberas. Save patį prisimindavo. Bet vis vien stodavo į savo pamėgtą vietą ir toliau atlikdavo savo pareigą. 
Šiust!
Maža figūrėlė bėgo į Gibero pusę. Šis vos vos besuspėjo pasitraukti, kad tik nesusikirstų su mažuoju padūkėliu. Trumpą akimirką Giberas pajuto kaip prie jo rankos kažkas prisilietė. Bet policininkėlis neišlaikęs pusiausvyros nukrito ant žemės. Besivalydamas dulkes nuo savo drabužių, jis dar, pakėlęs galvą, sušuko:
-Ei, nenaudėli, žiūrėk kur bė...
Tačiau savo sakinio nebaigė. Geltoni plaukai, purvini drabužiai, nerūpestinga elgsena – tai gali būti tik Aska. O šios neklaužados sustabdyti nesugebėtų niekas, net ir baisioji Kumba, mananti, jog jos paliepimai – dalykas šventas.
Netikėtai Giberas nusišypsojo, nužvelgdamas pavymui nukuriančią figūrėlę:
-O vis dėlto tu verta užimti mano vietą...


***


Po bėgančiosios kojomis vilnijo vėjo pakeltos dulkės. Mergaitė vis lėkė ir lėkė, nematydama nieko aplink save. Praeiviai, policininkas Giberas, į ją smalsiai spoksantys žmonės,  pikti moterų balsai – tarsi išnyko iš mergaitės akiračio. Vienintelis dalykas, kuris jai rūpėjo buvo kaip išsisukti iš keblios situacijos. Jei ji įvykdys savo pažadą ir apvogs storulę, galės rašyti testamentą. Jei nueis atgal prie lieptelio ir pasakys, jog pasiduoda, praras garbę. Kas geriau: gyvybė ar garbė? O gal dar įmanoma suderinti abu dalykus nenukenčiant?
Pačios kojos nešė mergaitė prie „Jumembės“ antikvariato. Oh, ir koks gi trumpas kelias lygi jos laukiančios kankynės... Dar keletas gatvelių ir ji jau bus vietoj... O tada - aleliuja!
Staiga Askos kapšelyje kažkas ir vėl krustelėjo. Pasigirdo žiaumojimas. Mergaitė kaip mat sustojo. Piktai pažvelgė į savo ryšulėlį:
-Ah, tai tu ir vėl, prakeiktas imbuše, manęs neklausai!? Kiek tau kartoti, jog vogti yra negražu!?
Iš maišelio išlindo maža galvutė. Įsmeigęs savo liepsnojančias iš įniršio dygias juodas akutes į mergiūkštės veidą, Udas arogantiškai sušuko:
-Paklausyk, kvaila mergiščia, ką noriu, tą ir darau! Ir pirma, aš nieko nevogiau, antra – tu pati kaip tik ruošiesi kai ką nukniaukti iš tetuliukės Kumbytės namų, o trečia – tu man pavydi, kad aš turiu drąsos, ne taip kaip kai kurie…
-Atsirado čia pats drąsiausias! O kas gi tūno pasislėpęs, tu ar aš?
-Aš ne slapstausi! - suriko Udas, imdamasis kapstytis iš savo slėptuvės, -Aš niekuomet gyvenime nuo nieko nesislėpiau!
-O taip… Ir tu galvoji, jog aš tuo patikėsiu… Ei, Tudi, Tudi, ciu ciu ciu, ateik čia, šuneli!
-Kur, kur, kur! – gailiai sumiaukė imbušas. Jo plaukuotame veide pasirodė išgąstis. Udas ėmė kapstytis atgal į maišelį.
Aska patenkinta pažvelgė į savo virpantį kapšelį. O vis dėlto ji išgąsdino “drąsuolį” Udą!
Vargšas padarėlis kiūtojo savo slėptuvėje bijodamas net krustelėti. Tudis jokiu būdu jo nepagaus! Jis ginsis, kausis, jis laimės! Bet gatvėje amtelėjus kažkokiam šuniui, Udas susispietė į kamuoliuką dar labiau. Jo pūkuotas kūnelis visas tirtėjo iš baimės. Kad tik jo neužuostų, kad tik jo neužuostą, kad tik jo… Juk jis dar per jaunas mirti! Ir dar tokia skausminga mirtimi! Imbušas net suprakaitavo, prisiminęs kaip praeitą kartą su juo žiauriai pasielgė tas šunėkas. Drąsuolis Udas ne koks siūlų kamuolys! Jis – didžiausias didvyris kokį tik pasaulis! Padarėlis net gulptelėjo. Jei ne Aska, jis jau būtų seniausiai atsisveikinęs su šiuo pasauliu. Ate, saule, ate, mielosios draugės blusos, ate, skaniausieji pipirai… Imbušas būtų žuvęs gėdingiausia didvyriui mirtimi – būtų buvęs užžaistas!
Netikėtai Udas išgirdo tylų kikenimą. Tuomet atmerkė vieną akį, tada kitą. Lėtai iškišęs galvą iš savo slaptavietės, bailiai apsidairė aplink.
-Tu mane apgavai!
Aska ėmė isteriškai juoktis. Mirktelėjo jam akį.
-Bet tai buvo verta…
-Tu, tu, tu, - ėmė šaukti Udas visas net parausdamas iš pykčio. Jam trūko žodžių išreikšti savo įniršiui, - kai tu tik pakliūsi į mano rankas aš tave papjausiu, pakarsiu, užmušiu, suvalgysiu…
-Tomis savo mažutėmis letenėlėmis?
-Aš tave… - pradėjo imbušas.
-Tudi, Tudi, ateik pas tetulę Aską. Ji yra tau paruošusi kai ką skanaus, - riktelėjo į šoną mergaitė.
-Tyliau, tyliau… Ne gi tu nori iš tikrųjų jį prisikviesti? – panikuodamas sušnibždėjo Udas, pridėdamas leteną prie snukio. Kas žino, gal Tudis iš tikrųjų vindzinėja kažkur netoliese…
-Ir kodėl tu bijai to mažo, mielo šuniuko. Jis nė musės nenuskriaustų, - tarstelėjo tarsi tik sau Aska.
Bet Udas išgirdo. “Ne tau suprasti” – pagalvojo šis, bet tikrovėje to nepasakė. Jo baimės liks tik jo baimėmis.
-Ką! Aš bijau? Nejuokauk, mažute. Šis imbušas, kurį tu matai tiesiai prieš save, nebijo nieko. Jo lenkiasi net liūtai, inomešai ir herpanai. O tas mažas šuniukas… Jo neišsigąstų nė pelytė! Tavo didvyris Udas tūnojo tavajame kapšelyje, nes jis tiesiog nemėgsta atsidurti dėmesio centre, kuriame jis tikrai būtų atsidūręs, jei būtų pasirodęs viešumoje. Na, kvailute, ne gi ir taip tai buvo neaišku? 
Aska įtariai pažvelgė į mažąjį padarėlį. Ne gi jis mano, jog ji patikės tokia nesąmone? Bet mergaitė žinojo, jog imbušas niekuomet atvirai nepripažins savo silpnybių, nors ir visas jo kūnas bylotų. Geriau jau ji pavaidins, jog jo pasiteisinimas ją įtikino. Udas juk atrodo taip  juokingai vaizduodamas drąsuolį, kurio net visas pasaulis, kartu susivienijęs, neįveiktų. Tos letenėlės, sukryžiuotos prie baltos krūtinės, tas pasitikintis savimi žvilgsnis, išdidi povyza – kaip ji to pasiilgtų!
-Udai?
-Aš pats narsiausias imbušas pasaulyje. Prieš mane visas pasaulis bejėgis. Tegul tik pabando tas Tudum – Pudum mane paliesti. Aš jam parodysiu. Jė, jė! – užsisvajojęs kalbėjo padarėlis. Jis krepšelyje žaismingai šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos ir laidė kumščius kur papuola. –Taip, tau ir reikia prakeiktas niekše! – šūkaliojo Udas, puldinėdamas įsivaizduojamą priešą.
-Udai?
-Aš didžiausias karžygys, kokį tik išsaugojo istorija. Kitą kartą tas vaikščiojantis kudlotas velniukas manęs nepagaus…
-Udai? – dar kartą paklausė mergaitė, gudriai mirktelėdama savo blizgančią akutę, - O ar obuoliukas buvo skanus?
-Jis buvo niam – niam, - vis dar įsijautęs į drąsuolio vaidmenį atsakė imbušas, - Ah, kaip tu gausi nuo manęs, šunėke!
Netikėtai gyvulėlis sustingo vietoje.
-Koks dar obuolys? Aš šiandieną nemačiau nei vieno vaisiaus, kuris bent jau iš tolo primintų obuolį! – kratydamas galvą staiga susivokęs bandė išsisukti nuo to ką pasakė Udas, bet jam nesisekė. Aska tik nepatikliai linktelėjo galvą, parodydama, jog netiki, bet nesistengs iš jo išpešti tiesos. Tuomet mergaitė pažvelgė į gatvės gale stūksantį dviaukštį namą. Gulptelėjo. Jai tas pastatas jau veikiau priminė tvirtovę nei gyvenamąjį namą. Glaudžiai įsispraudęs tarp dviejų namų, apjuostas akmenine tvora – jis stovėjo nepasiekiamas visiems prašalaičiams. Vagys iš tolo jį pralenkdavo. Jie žinojo, jog jei ir sugebės prasibrauti, antikvariate jų lauks kai kas baisesnis ir už pragarą – Kumba.
Aska greitai persižegnojo. Liūdnai pažvelgė į imbušą:
-Udai, man prireiks visos tavo pagalbos…


***


-Apsidairyk į kairę, į dešinę, o tuomet bėk.
-Bet čia juk ne gatvė! – atsakė mergaitė, susivėlusiais, į visas puses styrančiais plaukais, visų žinoma kaip didžiausia padauža visame miestelyje. 
Dabar Aska su Udu slapstėsi prie pat “Jumembės” antikvariato. Tankūs krūmai juos puikiai paslėpė nuo praeivių akių, kurie vis ėjo ir ėjo aplink padaužas. Ponai ir ponios buvo taip užimti savo kasdieniniais nuobodžiais reikalais, jog nė vienas iš jų neatkreipė nė mažut mažiausio dėmesio į be vėjo judančius krūmynus. Bet mažieji įsibrovėliai nepraleido nė vienos mimikos, nė vieno judesio – niekas nepraslydo iš jų akiračio. Plėšiant baisiausią padarą pasaulyje svarbi buvo kiekviena detalė. Kas žino, gal kaip tik tas ponas, nervingai uostantis savo nosinę ir vis žvilgsintis į savo rankinį laikrodį, ims ir išduos juos dabar, dar nieko neįvykus? O galbūt ta graži išsičiusčiusi panelė jiems vėliau padės ištrūkti iš tų namų? Visko gali būti.
Udas nepatenkintas pasimuistė kapšelyje.
-Ei, ar tu bėgsi, ar ne? O gal visą dieną čia stypsosi kaip kokia kaliausė varnoms baidyti?
-Gal tu kvailas!? Bėgti tiesiai pro duris!? Stačiai pabaisai į nasrus!? Gal dar man prieiti prie raganos ir pasakyti – žiūrėkit, aš jau čia. Jei neprieštarausit eisiu jus apvogti! Eh?
-Kuo tu mane laikai!? Gal visišku stuobriu? Žinoma, ne!
-Tai ko tu tada iš manęs nori!?
Udas į mergaitę pažvelgė visa žinančiu žvilgsniu. Ne gi ji ir taip nesuprato? Imbušas patenkintas sukryžiavo ant krūtinės rankas. Kaip malonu būti pačiu protingiausiu! Padarėlis staigiai šonan pakreipė savo galvą. Akligatvio pusėn. Aska nustebusi nužvelgė ten pat. Jos veidą nutvieskė šypsena. Stipriai sugniaužusi kapšelį, pakėlė jį prie savo akių ir apkabino iš visų jėgų.
-Aš žinojau, jog tu negali būti toks kvailas, - patenkinta sumurkė mergaitė. 
Aska staigiai čiupo kapšelį su žvėriuku ir pasileido bėgti pakrūmiais visiškai ignoruodama šio nepatenkintą cypsėjimą: Ką tu ten pasakei?! Tuoj pat atsiimk žodžius! Mergaitė liuoksėjo nuo vieno krūmo iki kito tarsi mažas išgąsdintas žvėriukas. Taip skubėjo.
Netikėtai kažkas slystelėjo prie jos kojų. Mergaitei net amą sugniaužė iš baimės. Neišlaikiusi pusiausvyros ji parkrito ant žemės. Oi! Trindamasi kelius ši piktai pažvelgė į priešais ją besirangantį žalią ilgą daiktą – jos nelaimės kaltininką.
Gyvatė! Ah, ji jai parodys kaip pastoti kelią Askai Kolm!
Turbūt daugelis suaugusių žmonių, o ypač vaikų, būtų spiegę nesavu balsu vos išvydę tokį driežą. Ne tik kad padariūkštis yra bjaurus – maža atsirastų norinčių paimti jį į rankas ar pasikabinti ant kaklo, kaip tai daro indudžumai – bet ir gali būti nuodingas. Senos senutės mėgdavo mažiems vaikams pasakoti kas atsitikdavo tiems, kurie kaip nors nuskriausdavo šiuos gyvius. Atrodo, tik atsisėdai ant mažučio žolės kupsto kaip nežinia iš kur atšliaužia gyvatė. Šnypščiančiu liežuviu, piktai žvelgiančiomis ugninėmis akimis. Nusižengei joms ir dabar jos privers tave sumokėti. O ką joms bloga padarei ir sužinoti nespėdavai. Mirtis pasiglemždavo atsakymą.
O kokias pragariškas kančias patirdavo jų įgeltasis! Nukentėjusysis pirmiau visas pagelsdavo, tada pamėldavo, parausdavo – “sužibdavo” visomis vaivorykštės spalvomis. Jo kūną raižydavo nepakeliamas skausmas. Vokai tapdavo sunkūs, balsas išnykdavo. Paralyžuotas kūnas netrukus prarasdavo jėgas palaikyti gyvastį. Per keletą valandų gyvybė palikdavo kūną.
Deja, nebuvo ir vaistų prieš gyvatės įgėlimą. Anot kalbų, seniau buvęs kažin koks tepalas, kuris apmalšindavęs skausmą ir pastatydavęs ant kojų. Jis buvęs vienos senos giminės šeimos paslaptis. Tepalo gamybos paslaptis buvo perduodama toje šeimoje iš kartos į kartą. Niekas, išskyrus juos, nežinojęs šio recepto. Bet vieną dieną visi žinoję šio stebuklingo vaisto gamybą buvo išžudyti vienas po kito. Paslaptis nugrimzdo užmarštin.
Todėl suaugusieji ir drausdavo vaikams artintis prie šių gyvių. Bet, nors ir tetulė Riada buvo prigrasinusi nelįsti prie gyvačių, Aska nė iš tolo nemanė jų lenkti. Dar būdama visai maža, mergaitė drąsu drąsiausiai karstydavosi po medžius pilniausius gyvačių, niekuomet ramiai nepraeidavo pro gyvatynus, net į rankas imdavo mažus gyvačiukus. Ir – tik pagalvokite! – nei karto nebuvo įgelta. Mergaitė spėdavo išsisukti nuo geliančių liežuvių.
Tad dabar, kaip ir visada, Aska nė kiek nesutrikusi ar išsigandusi susiruošė parodyti gyvatei kur lokiai žiemoja. Pakėlusi koją, mergaitė jau taikėsi minti nenaudėlei į uodegą, kai prieš save išvydo šios uodegos savininką – milžinišką Devynuodegį Raguotąjį drakoną!
-Uhuh!
Prieš Aską riaumojo titaniškas žvėris. Iš jo plačiai atvertų nasrų srovėmis liejosi ugnis, mažos raudonos akys lakstė nuo vieno kampo ligi kito tarsi tikėdamosios išvysti priešą. Po jo kojomis kilo sausi dūmai. Drakonas nerimastingai judėjo iš vienos vietos į kitą, blaškėsi kaip į kampą įspeistas žvėris. Gyvūnas buvo tokio milžiniško dydžio, jog jo auksiniai ragai regis skrodė patį dangų. Aska tyliai nusistebėjo. Kur tai matyta!? Devynuodegis drakonas ne mėlynais, o geltonais ragais! Tuomet mergaitės akys nukrypo žemyn keisto triukšmo šaltinio link. Tai žvynuoto driežo uodegos neramiai dunksėjo į žemę. Drakonas aiškiai kažko nerimavo. Jo ant kaklo paprastai spindįs Sirenės pusmėnulis buvo nuslinkęs iki pat dešiniosios kojos apačios, o šitai Devynuodegio Raguotojo drakono rūšiai atsitikdavo tik jiems nepaprastai išsigandus ar susijaudinus. Aplink pabaisos letenas rietėsi naujos nesudilusios Auuento apyrankės – perauklėjamo drakono simbolis.
Nenugalimas žvėris.
Žmonės kalbėjo, jog prieš drakoną gali paleisti visą kariuomenę, bet jis juos nugalės vienu pūstelėjimu. Kaip pagaliukus. Prieš žvynuotąjį driežą neatsilaikytų joks akmuo, jokia tvirtovė, o tuo labiau žmogus. Pasaulyje nėra nei vienos gamtos stichijos, kuri atremtų galingojo padaro puolimą.
Bet laikai keitėsi…
Aska pašiurpusiu žvilgsniu nužvelgė priešais ją besirangančią uodegą. Mergaitė suprato, jog ji buvo atsidūrusi vos per žingsnį nuo mirties. Geriau net negalvoti kas būtų iš jos likę, jei ji būtų užspaudusi drakono uodegą.
Udas, nesuprasdamas šios gaišaties  priežasčių, nepatenkintas niurnėjo kažką apie tai, jog jie tikrai neturi laiko laukti ir, kad jos draugai buvę visiškai teisūs išvadindami mergiūkštę baile, bet jo draugei raginimai buvo nė motais. Tačiau jos baimei buvo lemta greitai išsisklaidyti. Netikėtai mergaitės išgąstį pakeitė nuostaba. Ją slėpę krūmai tarsi veikiami kažin kokios jėgos ėmė judėti ir kas svarbiausia – tolyn nuo jos!
Situacija aiškiai reikalavo greito sprendimo ir kuo greičiau, tuo geriau. Jei mergaitė nieko nedarys – neliko jokių abejonių – netrukus atsidurs dėmesio centre. O tada – ate, ate drąsos išbandymui. Ji jo neišlaikys net nepabandžiusi. Ir tuomet visi vaikai ją tikrai laikys baile!
Priešais ją dunksantis drakonas, už jos – atsiveriantys krūmai. Du pasirinkimai: bėgti prie didžiosios gyvatės, besitikint, jog jos niekas nepastebės, o ypač pati “slėptuvė”, ar pasilikti toje pačioje vietoje, kur, Aska buvo visiškai tikra, ją kas šiaip ar taip būtinai pastebės, nes ji būtų atsidūrusi matomiausioje vietoje.
-Pirmyn… Atgal… Bėgti… Nebėgti… Bėgti!
Mergaitė net neatsigręždama atgal liuoktelėjo priekin. Link žaliojo kalno. Udas išsigandęs sprūstelėjo kapšelin. Pagaliau irgi pamatė drakoną.
-Ką tu sumanei!? Gal nusižudyti!?
Tik pribėgusi prie pat driežo, mergaitė atkreipė dėmesį į išbalusį žvėriuką. Udas iš baimės daugiau negalėjo nė burnos praverti.
Iš Askos jis tikėjosi bet ko, tik ne šito! Pulti tiesiai mirčiai į nasrus! Ta mergiūkštė tikrai pametė protą. Jau geriau te Aska apsiskelbia imperatoriene!
Bet Udą kur kas labiau gąsdino ne mergaitės staigus pamišimas, o tai, jog drakonas buvo nuo jo tik per letenos ilgį! Jei būtų buvusi jo valia, imbušas nebūtų artinęsis prie ilgosios gyvatės nė per šimtą kilometrų! Artumas su drakonu mažąjį miškų gyventoją tiesiog vedė iš proto. Jis net žioptelėjo jo draugei palindus po viena iš daugelio drakono uodegų. Ačiū Dievui, driežas buvo atsidūręs tokioje bėgliams patogioje vietoje, jog, kad ir kaip būtų stovėję kiti žmonės, jie vis vien jų nepastebėtų. Bet apie drakoną jis negalėjo pasakyti to paties. Jei kas būtų paklausęs jo nuomonės, Udas kaipmat būtų atšovęs, jog drakonas ne tik jaučia jo buvimą, bet ir dar rengiasi jį suėsti!
Beje, taip pat manė ne jis vienas. Visi žmonės, buvę tame pačiame kieme kaip ir drakonas, traukėsi atatupsti nuo ugnimi liepsnojančio žvėries. Pamačiusi kilusį sambrūzdį, iš krautuvės išlindo ir stora moteriškė nuožmiu veidu. Kumba. Tik ji, vienintelė, drąsiai žengtelėjo žvėries pusėn tarsi jo nė nepastebėdama.
Netikėtai tvyrojusią tylumą sudrumstė šaižus balsas.
-Man sakė, jog jūs manęs nenuvilsite. Bet kaip matau, jūs tik dar viena apgavikė, besigirianti tuo ko nesugebate. Ar matote šitai? – tarė mažas plonas senučiukas mėlynu fraku, rodydamas į drakono letenas. Gyvatė šiurpiai nusikratė, rodydama nepasitikėjimą jai rodomam dėmesiui, - Tai va, po apsilankymo pas jus naujam pakaustymui, mano brangutis pasirgo. Pagydykite jį arba aš jus apskųsiu Amrito ministerijai, jog apsiimat darbo, kurio nesugebate!
Kumba šaltai išklausė senuko peikimą. Lyg norėdama kažką išgirsti iš paties paciento, ji įdėmiai pažvelgė tiesiai ropliui į akis. Tamsūs žali akies obuoliai prieš krauju pasruvusius drakono.
Gyvatė nepatenkinta nusuko savo žvilgsnį šalin.
-Ar jūs užtikrintas, kad buvote pas mane? – dėl visa ko dar pasitikslino moteriškė.
-Prisipažinsiu, jog ne aš jums buvau atvedęs šį dičkį, - lėtai tarė senasis žmogus, - Tai padarė mano dukterėčia. Bet ji man aiškiai buvo parašiusi, jog ji lankėsi pas jus. Juk, jei neklystu, čia Auskustės 9?
-Taip, taip, jūs neklystate. Bet, matot, pone, pas mus apsilanko tiek daug lankytojų, jog visų nė neįmanoma prisiminti, - išsiblaškiusi atsiprašė už netaktišką klausimą Kumba, - Tik gal malonėtumėte kitą kartą užsukti ne į mano sendaikčių parduotuvę, o į šaltkalvę. Ji, žinot, yra visai ne toli nuo čia, už va to kalniuko.
Senukas sutikdamas linktelėjo galvą.
Moteris patenkinta sučepsėjo lūpomis.
-O, jūsiškis – tikras gražuolis. Stambių kaulų, žvitrus, tvirtas. Tikras patinas. Jis turės stiprių palikuonių. Bet šitie ragai, - nepatenkinta drakoną nužvelgė moterytė, - Turbūt vienas iš jo tėvų buvo netikęs.
Gyvatė piktai dėbtelėjo į Kumbą. Bet ši nekreipdama dėmesio priėjo prie jo ir ėmė apžiūrinėti.
-Ne, ne, anksčiau jo ragai buvo mėlyni kaip ir pridera, - karštai užginčijo ugnimi besispjaudantį roplį atvedęs senukas, - Tai ši keista liga jį taip paveikė.
-Ah, taip, suprantu. Gerai, kad kreipėtės į mane. Juk kaip būtų gaila, jei šis puikus patinas netektų savo puošmenos, - užjaučiamai tarė moteris vis dar apžiūrinėdama drakoną.
Aska su šiurpu žvelgė į link jos besiartinančią moteriškaitę – statinaitę. “Jei ji mane pamatys, - panikuodama galvojo mergaitė, - nenuleis mano buvimo ten – kur – nereikia juokais. Gal jinai ir nesupras ko aš čia atlindau, nors, tikint kalbomis, ji ragana, o jos padermei skaityti mintis vieni niekai, bet ji vis vien man gerokai iškarš kailį vien už pasirodymą jos teritorijoje ar už tą mažulytį pokštelį krautuvėje…”
O Kumba tuo metu kuo ramiausiai artinosi Askos pusėn. Ji net nenutuokė koks “aukselis” slepiasi po viena iš devynių drakono uodegų.
-Nelieskite šios kojos! – staiga suriko drakoną atvedęs senis, bet jo riksmas pasiekė Kumbą per vėlai. Milžiniška gyvatė tarsi įmesta į ugnį ėmė raitytis į visas puses. Iš jos nasrų prapliupo ugnies pliūpsniai, dūmai pakilo iš įkaitusių šnervių.
Visi krautuvės kieme buvę žmonės pasitraukė dar toliau (jei tik tai buvo įmanoma) nuo ugnimi liepsnojančios bestijos. Jei ši nebūtų užstojusi išėjimo iš šito pragaro, jų jau senų seniausiai nė kvapo nebūtų likę.
Po pabaisos kojomis skeldėjo akmenys. Taip ši muistėsi į visas puses tarsi norėdama pasprukti. Dulkių debesys pakilo apie bestijos kūną.
Aska su siaubu žvelgė į beriaumojančią pabaisą. Vienos kurios jos uodegos pakėlimas ir iš mergaitės teliks šlapia vieta. Udas taip pat išsigandęs sekė visą veiksmą: Aš žinojau, jog tu mane pražudysi! Ir už ką gi man šitoks galas?
Bet nei viena drakono uodega nepakilo nuo žemės. Jos tysojo savo vietoje kaip ir gulėjusios.
Staiga Aska prisiminė.
Drakonų uodegose slypi nuskausminamoji medžiaga. Ir, jei ji neklysta, drakonai, norėdami, jog vaistai būtų išnešioti po visą kūną, net ir kęsdami nežmonišką skausmą, tokį, kai, rodos, vienintelis būdas bent kiek jį apmalšinti pulti ant žemės ir vartytis šonais, judindavo visą likusį kūną, kai uodega tuo tarpu kuo ramiausiai tysodavo savo vietoje.
Aska giliai atsikvėpė. Regis, ši nepaprasta drakono savybė ką tik išgelbėjo jos gyvybę.     
Bet atsipalaiduoti dar nevalia.
2005-02-23 20:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-25 13:53
viena skruzdėlė
ghmmmm. na, nepaisant to, kad tekstas knibžda juokingų liapsusų, skaitosi vis dėlto neblogai. išskyrus tą pradžią.
kita vertus, atrodo, kad pasakojama apie tai, kas jau turėtų būti aišku skaitytojui, o gi nė velnio; dėl to kyla nesupratimas - apie ką čia? kas tai?
kai kur erdvinė logika pašlijus. tas akligatvis - ir staiga drakonas kieme. kur jis ten tilpo, kaip atsirado?

na, ir linksmoji dalis:

'Medžiai palengva siūbavo iš vienos vietos į kitą. Jų žali lapeliai daužėsi tarpusavyje'

ohoho.

'Jie tiesiog prasmegdavo skersai į žemę.'
o ne išilgai?
šiaip sakoma sakoma 'skradžiai žemę'.

'Žmonės privertė save užmiršti.'

'Gyvatvorės kelio horizonte pasirodė keista figūrėlė. Ji nuleidusi galvą žemėn neryžtingai dairydamasi ėjo pirmyn tarsi abejodama ar pasuko ton pusėn.' tai ar nuleidusi galvą, ar dairydamasi?

'Vėjas pagavo jos plaukus ir padūkėliškai pradėjo plaikstyti į visas puses, kol galiausiai užmetė akių.' gerai, kad ne rankų ar kojų, būtų fanarą įstatęs:)

'Prie pat skardžio galo.' ? gal krašto?

'Pažvelgė tolyn į plytinčias pievas ir ganyklas, į kaimą, besirandantį tiesiai po jos kojomis.' - taip jau ir radosi kaimas tą minutę?

'vasaros dienomis ant lieptelio rinkdavosi vaikai. Jie ten linksmindavosi ir žaisdavo. Lygindavo vienas kito galimybes.' galimybes, ane:) ir kodėl taip pošlai skamba;/

'Jis iš pykčio net trenkė koja į medinį tiltelio grindinį.' fantomas teisus, lieptas - ne grindinys. ir ne rentinys!

'Jo veide buvo įsirėžusi išsigandusi išraiška.' oi.

'Berniūkščio drabužiai buvo purvini ir ant jo atrodė šiek tiek per maži. Raudonos jo kelnikės maskatavo suplėšytos po vakardienos peštynių.'
paprastai per maži rūbai nemaskatuoja.

'Aska kur kas labiau panašėjo į berniuką ar net į kokį demoną, pagaliau nusprendusį išvysti dienos šviesą.' geras palyginimas:D į berniuką, ai, geriau į demoną:)

'spoksodamas į šio delno turinį'

'Udas susispietė į kamuoliuką dar labiau' - spiečiasi daug daiktų, o ne vienas.

'Imbušas būtų žuvęs gėdingiausia didvyriui mirtimi – būtų buvęs užžaistas!' čia gerai skamba:]

'Vagys iš tolo jį pralenkdavo.' pralenkti galima judantį daiktą. namą - aplenkti.

'Mergaitė spėdavo išsisukti nuo geliančių liežuvių.' ei ei, čia kas per pasakos, - gyvatės kanda dantim, o ne liežuviais:p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-25 12:36
_I_
_I_
Visko neperskaičiau, nes dabar nėra sveikatos, tačiau pažadu tai gal net šiandien padaryti. Nors ir taip prigaudžiau kažkokių neaiškių vietų.

Pirmas sakinys mane pritrėškė:
Medžiai palengva siūbavo iš vienos vietos į kitą.
Tai tie medžiai galėjo vaikščioti?

Iš šventųjų knygų buvo ištrinta visa kas tebuvo surišta su Gyvatorės keliu, šventyklose nuplėštos visos padėkos.
O kas buvo prie to kelio pririšta ar su kuo surišta?

Toje pirmoje dalyje (iki pirmų žvaigždučių) yra šioks toks neaiškumas: tai ta mergina atėjo iš miško, ta Gyvatvore, oj, Gyvatore, ar ėjo gilyn į miško tankmę? Reikia aiškumo. Dabar turiu spėlioti, arba laukti kas bus toliau. Taip negerai. Ne laikas ir ne vieta ką nors nutylėti.

Jis iš pykčio net trenkė koja į medinį tiltelio grindinį.
Gal aš ir klystu, tačiau vien jau žodis „grindinys“ rodo, jog kažkas yra išgrįsta, o grįsti galima tik akmenimis. Regis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-24 11:51
Sportbatis
chmm...kaip ten bebutu, geras. 4 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-23 23:20
Kaladė Alter Ergo
Kai kuriose vietose tekstas labai painus. Kartais tik užbaigęs pastraipą susigaudai: "A, tai va kaip viskas čia yra, o atrodė taip sudėtinga". Bet čia šiaip. Iš tiesų tekstas tikrai patiko. Ilgas, bet skaitytoją prisijaukina; taip apipina pasakojimą gyvais nukrypimais, kad giliai įtikina savo tikroviškumu. Gražus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-25 13:53
viena skruzdėlė
ghmmmm. na, nepaisant to, kad tekstas knibžda juokingų liapsusų, skaitosi vis dėlto neblogai. išskyrus tą pradžią.
kita vertus, atrodo, kad pasakojama apie tai, kas jau turėtų būti aišku skaitytojui, o gi nė velnio; dėl to kyla nesupratimas - apie ką čia? kas tai?
kai kur erdvinė logika pašlijus. tas akligatvis - ir staiga drakonas kieme. kur jis ten tilpo, kaip atsirado?

na, ir linksmoji dalis:

'Medžiai palengva siūbavo iš vienos vietos į kitą. Jų žali lapeliai daužėsi tarpusavyje'

ohoho.

'Jie tiesiog prasmegdavo skersai į žemę.'
o ne išilgai?
šiaip sakoma sakoma 'skradžiai žemę'.

'Žmonės privertė save užmiršti.'

'Gyvatvorės kelio horizonte pasirodė keista figūrėlė. Ji nuleidusi galvą žemėn neryžtingai dairydamasi ėjo pirmyn tarsi abejodama ar pasuko ton pusėn.' tai ar nuleidusi galvą, ar dairydamasi?

'Vėjas pagavo jos plaukus ir padūkėliškai pradėjo plaikstyti į visas puses, kol galiausiai užmetė akių.' gerai, kad ne rankų ar kojų, būtų fanarą įstatęs:)

'Prie pat skardžio galo.' ? gal krašto?

'Pažvelgė tolyn į plytinčias pievas ir ganyklas, į kaimą, besirandantį tiesiai po jos kojomis.' - taip jau ir radosi kaimas tą minutę?

'vasaros dienomis ant lieptelio rinkdavosi vaikai. Jie ten linksmindavosi ir žaisdavo. Lygindavo vienas kito galimybes.' galimybes, ane:) ir kodėl taip pošlai skamba;/

'Jis iš pykčio net trenkė koja į medinį tiltelio grindinį.' fantomas teisus, lieptas - ne grindinys. ir ne rentinys!

'Jo veide buvo įsirėžusi išsigandusi išraiška.' oi.

'Berniūkščio drabužiai buvo purvini ir ant jo atrodė šiek tiek per maži. Raudonos jo kelnikės maskatavo suplėšytos po vakardienos peštynių.'
paprastai per maži rūbai nemaskatuoja.

'Aska kur kas labiau panašėjo į berniuką ar net į kokį demoną, pagaliau nusprendusį išvysti dienos šviesą.' geras palyginimas:D į berniuką, ai, geriau į demoną:)

'spoksodamas į šio delno turinį'

'Udas susispietė į kamuoliuką dar labiau' - spiečiasi daug daiktų, o ne vienas.

'Imbušas būtų žuvęs gėdingiausia didvyriui mirtimi – būtų buvęs užžaistas!' čia gerai skamba:]

'Vagys iš tolo jį pralenkdavo.' pralenkti galima judantį daiktą. namą - aplenkti.

'Mergaitė spėdavo išsisukti nuo geliančių liežuvių.' ei ei, čia kas per pasakos, - gyvatės kanda dantim, o ne liežuviais:p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-25 12:36
_I_
_I_
Visko neperskaičiau, nes dabar nėra sveikatos, tačiau pažadu tai gal net šiandien padaryti. Nors ir taip prigaudžiau kažkokių neaiškių vietų.

Pirmas sakinys mane pritrėškė:
Medžiai palengva siūbavo iš vienos vietos į kitą.
Tai tie medžiai galėjo vaikščioti?

Iš šventųjų knygų buvo ištrinta visa kas tebuvo surišta su Gyvatorės keliu, šventyklose nuplėštos visos padėkos.
O kas buvo prie to kelio pririšta ar su kuo surišta?

Toje pirmoje dalyje (iki pirmų žvaigždučių) yra šioks toks neaiškumas: tai ta mergina atėjo iš miško, ta Gyvatvore, oj, Gyvatore, ar ėjo gilyn į miško tankmę? Reikia aiškumo. Dabar turiu spėlioti, arba laukti kas bus toliau. Taip negerai. Ne laikas ir ne vieta ką nors nutylėti.

Jis iš pykčio net trenkė koja į medinį tiltelio grindinį.
Gal aš ir klystu, tačiau vien jau žodis „grindinys“ rodo, jog kažkas yra išgrįsta, o grįsti galima tik akmenimis. Regis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-24 11:51
Sportbatis
chmm...kaip ten bebutu, geras. 4 :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-23 23:20
Kaladė Alter Ergo
Kai kuriose vietose tekstas labai painus. Kartais tik užbaigęs pastraipą susigaudai: "A, tai va kaip viskas čia yra, o atrodė taip sudėtinga". Bet čia šiaip. Iš tiesų tekstas tikrai patiko. Ilgas, bet skaitytoją prisijaukina; taip apipina pasakojimą gyvais nukrypimais, kad giliai įtikina savo tikroviškumu. Gražus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą