plaukiu žmonių minioj
nematydama veidų ir paskendusi nežinomybėj
ir supratau - esu
tačiau manęs nebėr
tavo minčių erdvėj
beprotybėje nuskendo mano angelo sparnai
šalia jis - aš jaučiu, bet jau nesaugo
paklydusių iliuzijų tenai
kur vartai į anapus
tie vartai su saliamono žvaigžde
ir septynios žvakės dega
užgesusios dėl mirusių...
įbridau į hado upę - kojas gelia
man jau šalta - išeinu
per daug dar savyje vilčių
svajonių, neištęsėtų pažadų randu