cigoniukas****

Mano kojos priaugo prie žemės, nors purvo nė lašo. Pasijutau tarsi suknežinta į smulkius gabalėlius ir išbarstyta ant kelio.
  Ak Tadai, Tadai, štai į kokią bėdą įpuoliau. Išsitraukiau nosinę, norėdama sulaikyti ašaras… pravirko ir čigoniukas. Aš juoda ir apsiašarojusi… jis taip pat apsiašarojęs ir juodas… žliumbiam abu… ir aš jau nebeskiriu mūsų ašarų… mano nosinė… mano nosinė permirko nors gręžk. Mano nosinė… Tadai!
- Tadai!  Žiūrėk! Va mano nosinė. Kokios ji spalvos, Tadai? Kokios spalvos! Sakyk greičiau! Greičiau.
- Balta! – atsako Tadas. (o Tadai, koks tu gražus čigoniukas, koks tu baltutėlis!)
  Dabar kūkčiojau iš džiaugsmo, kaip vaikas, kuris buvo pasiklydęs, bet pagaliau išėjo į miško pakraštį.
- Ačiū tau, Tadai… Ačiū… Labai, labai…
  Apsišluostom ašaras ir einam toliau – du nauji draugai.
  Dabar liežuvis jam atsirišo. Jis galutinai patikėjo, kad susirado draugę, kuriai gali išpasakoti viską, nieko neslėpdamas ir nieko nesigėdindamas.
  Apie nesuskaičiuojamas skriaudas, apie ašaras, nuolat jį smaugiančias, apie patyčias, patirtas ten, užnugaryje – kelio pradžioje. Jo akys daugiau nebegalėjo matyti tų žmonių, ir jis paliko “molyną”. Kitaip jo širdis būtų tokia klampi ir tokia sunki, kad jis nebūtų pajėgęs išsinešti jos iš tenai.
  “Čigoniūkšti… čigoniūkšti…” – tiek jis ir tegirdėdavo nuo ryto iki vakaro. Ką jam beliko daryti? Jis pasiėmė savo drapanėles ir išėjo iš molyno juodomis savo kojomis.
  Kur jisai ras darbą? Ak, visas pasaulis – tai klampus molis. Vienas molis. Molis, kurį tu minkai basomis kojomis, bet vistiek lieki basas.
  Sutemo…
  Saulė susirinko siūlus nuo visos lygumos, suvyniojo juos į kamuolį ir dingo iš kalnų kelio. Iki miesto buvo dar toli. Bet kur mums skubėti? Mes ėjome linksmai nusiteikę, žingsnis, žingsnin. Čiūžt čiūžt… čiūžėjo ant kelio šalia manęs basos čigoniuko kojos.