Minkštasis kalėjimas

      Nors vienos valstijos gyventojai, po visuotinos jų nuomonės apklausos, pritarė, kad sunkiems nusikaltėliams būtų taikoma mirties bausmė, valdžia tai daryti negalėjo - reikėjo prisitaikyti prie aplinkinių šalių įstatymų. Po pasitarimų su rimtais psichologais nutarta statyti naują modernų kalėjimą nuteistiesiems iki gyvos galvos. Pastatė.
          Pirmąjį į šį kalėjimą atvedė labiausiai nusikaltusį. Tai buvo atletiškas vyrukas, pravarde Pinčius. Jis su panieka ir pašaipa žengė pro naujojo kalėjimo duris, ir tik kai jam padavė naują modernų mobilųjį telefoną, nusikaltėlis kiek sutriko. Kalėjimo viršininkas paaiškino, kad su juo bus bendraujama tik šiuo specialiuoju "mobiliaku". Visi kalinio prašymai bus patenkinti, išskyrus tris: nebus keičiamos kameros sienos  ir grindys, nebus kompiuterio ir negaus alkoholinių gėrimų. Dabar jis turįs apsivilkti duodama vasarinuke ir trumpikėmis.
Prasivėrus naujojo kalėjimo kameros durims, Pinčių nustebino jos šviesumas. Žvelgdamas į stiklines lubas, žmogžudys  nepastebėjo minkštų grindų ir  susmuko. Atsistojo, bet kojos smigo tarsi į minkštai pripūstą guminį čiužinį. Reikėjo išskėsti rankas pusiausvyrai, kad būtų galima nužengti nors porą žingsnių. Dabar kalinys prisiminė nuolatinius ankstesniuosius priekaištus kalėjimo vadovybei dėl grindų. Šios grindys buvo ir minkštos, ir šiltos.
Nugriuvęs viduryje kameros, pradėjo žvalgytis. Kamera buvo didelė, aukšta. Jos sienos, kaip ir grindys, beveik iki lubų buvo apkaltos minkšta stipria danga. Kalinys suprato, kad galvos į sieną nepadaužys. Žvalgėsi. Aukštai loveliuose žydėjo dirbtinės gėlės, pro stiklinį stogą sklido dienos šviesa, o virš jo lingavo medžio šakos. Aukštai ant dviejų priešpriešinių sienų kabojo du dideli plokšti televizoriai, o ant kitų dviejų, taip pat aukštai, puikavosi balti modernūs lempų gaubtai su  kameros stebėjimo stiklinėmis akimis. Jokie garsai netrikdė ramybės. Nebuvo lovos, tik minkšta pagalvė ir lengvas apklotas.  Grindys tiko miegui, minkštos. Nešalta. Sklido gaivus oras. Pinčius  dabar suprato, kodėl jį čia apgyvendino tik su tokia lengva apranga.
          Neįprasta erdvė trikdė. Supykęs suspaudė duotąjį telefoną. Tai buvo vienintėlis daiktas, kurį čia turėjo. Svyruodamas atsistojo ir sviedė jį į kabantį ekraną. Nepataikė. Perpykęs, pagiežingas, piktas, žmogžudys pasiuntė žinutę, kad norįs š… Sienoje prasivėrė minkštos durys ir jis beveik ropom įlingavo į šviesų kambarėlį. Sėdėti ant minkšto klozeto buvo malonu, tualetinio popieriaus skiautės bemat susmuko, o vanduo greit nugarmėjo. Pinčius nusprendė pasėdėti ilgiau, bet tvaikas iš  klozeto privertė grįžti. Tualeto durys užsidarė. Ėjimas per minkštas čiužinines grindis pakirto kojas. Ar tai mankšta ir ne mankšta?!
Nurimęs, gulėdamas viduryje minkštosios kameros, nusikaltėlis pradėjo siųsti  įvairiausių prašymų žinutes. Beveik visi norai buvo išpildomi. Keitėsi sienų spalvos, užsidengdavo stiklinis stogas, degdavo ir užgesdavo lempos, keitėsi  šviesos stiprumas, kaitaliojosi kameros temperatūra, oro drėgnumas, įsijungdavo vienas ar abu televizoriai, dirbo visi kanalai. Jis nebegalėjo skųstis erdvės mažumu, oro trūkumu, negalėjimu judėti, informacijos stoka.
          Valgė valgyklėlėje šalia kameros. Valgė tai, ko paprašė, narkotikus gavo tokius, kokių prašė. Valgyklėlės grindys ir sienos buvo minkštos, iš aukštai žvalgėsi  sekimo akis. Stalas aptrauktas stipriu audiniu, kurio  neįpjausi plastmasiniu peiliu. Kėdė lingavo nuo bet kokio judesio. Pinčius iš pykčio išdrabstė maistą ant valgomojo sienų ir grindų, tik lubų nepasiekė. Prispjaudė, privėmė ir pasiramstydamas siena norėjo išeiti, bet durys neatsidarė tol, kol nepaliko pasiimtosios šakutės. Kitus kartus valgyti pradėdavo švarioje valgyklėlėje, o  maisto drabstymai ir spjaudymai greitai atsibodo. Nesimatė tuo nepatenkintų žmonių. Jeigu pridergdavo savo miegamąją kamerą, tekdavo ilgai laukti, kol išvalys. Kas ir kaip išvalydavo, jis nematydavo. Miegodavo. Pinčius greitai suprato, kad tokie pasismaginimai jam pačiam nemalonesni, nei kitiems.
Bėgo dienos.
Paprašė priemonių mankštai. Gavo. Visos buvo minkštos ir lengvos. Net kamuolys. Teko apsiriboti ropojimu per pataluotas grindis arba svyruoti išskėstomis rankomis nuo sienos iki sienos. Lavėjo pusiausvyra ir stiprėjo šlaunų raumenys.
Bėgo dienos. 
Miegojo minkštai ir šiltai iki valiai. Prausdavosi duše du kartus per savaitę.  Kartą per mėnesį jo laukdavo kirpėjas. Tada Pinčius save pamatydavo  veidrodyje. Sunkiai atpažindavo. Žmogžudžiui kalbėtis su kirpėju nesisekdavo, nes kirpėjas visuomet būdavo panašus į kurią nors jo auką. 
                Bėgo dienos.
                Į pasimatymus su artimaisiais nebenorėjo eiti…
Bėgo dienos.
Minkštajame kalėjime Pinčius aptingo. Priprato. Patiko. Mėgavosi šiluma, maistu, narkotikais, rūkalais, televizijos pasauliu. Nebenorėdavo praustis. Atbuko buvę norai. Miegas ir narkotikai sutrumpino gyvenimą. Užteko kelerių metų.
                Mirė be mirties bausmės.
Į išdezinfekuotą kamerą buvo įvestas kitas nuteistasis iki gyvos galvos.