Piliakalny sudeginai (Dedikuoju visom raganoms)

Rately šoka ragana per naktį čiukure
piliakalnio, Sietyne bando žvilgsnius karti.
Lauželį akimis po mano kojom sukuria,
pro kupoles sušunka: " Tu pražysk, paparti! "

Pagundoj nuvelka nuo savo kūno sutemą.
Nurieda rasomis apžergdama krivūlę,
raita per rūko srovę bėga, sielą sutepa.
Smuikai sugriežia, pievon muzikos sugulę.

Pakyla kibirkštys į dangų, tapomą
liepsnos teptukais, nuneša aidus pro juoką.
Atsimeni, - šitam kalne gyvatėm tapome.
Girdi, - net ir dabar atodūsiai dar suokia.

Su vėjo pirštais arfas stebuklingas lietėme, -
šliaužei pro išnaras, lašėdama į medų.
Išgvildei vyšnių skruostais mano proto prietemą.
Nors spyriausi, vis vien į tavo žiedus vedė.

Iš rojaus išmetė ne kartą, - bėgau tekinas,
o tu prisiginei, - ir nuodėmėj vėl klupom.
Nektarą išsiurbei ir pieno upėm lepinais...
Sudeginai piliakalny radastų lūpom.