Rašyk
Eilės (73648)
Fantastika (2197)
Esė (1498)
Proza (10401)
Vaikams (2524)
Slam (49)
English (1127)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vienoje tolimoje karalystėje buvo labai neįdomu. Ją valdė (o gal beveik valdė) Mieguistas Karalaitis. Ne, jis nemiegojo kiauras dienas. Bet jis ir nebūdravo. Jis buvo kažkur tarp miego ir žvalumo, pakabintas kaip aukso lempa tvarte – nei naudos, nei tvarkos. Kalbėjo nerišliai, o judėdavo vangiai ir be tikslo.
Gyveno toje karalystėje kalvis Bolragė. Jis turėjo nedidukę kalvę pamiškėj, netoliese tekėjo upė ir pievoje laidė vienintelė Bolragės ožka, vardu Mesi, garaže stovėjo varganas 25-erių metų senumo VW Golf.
Taip ir gyveno šie du vyrai – vienas miego rūke, veik nesuvokdamas kas vyksta, o kitas nuoširdžiu darbu užsidirbdamas pragyvenimui. Kol vieną dieną į karalystę neįsiveržė Juodieji Karalienės Ūtos pulkai. Žinodama savo kaimyno silpnumą, ši niekšinga senė jau seniai rezgė planą, kaip užgrobti karalystę – norėjo čia esančių miškų, mineralų, rūdos, naftos ir spaiso (naudinga iškasena, didžiųjų smėlio kirminų išmatų radymvietė). Grobikai spėriai judėjo gilyn link sostinės, siaubė kaimus, niokojo ganyklas ir plėšė viską savo kelyje. Karalaičiui reikėjo kuo skubiau suburti kariuomenę, su generolais apgalvoti gynybos planus ir eiti ginti karalystės. Bet per miegus Karalaitis niekaip nesurezgė aiškių įsakymų, negalėjo liepti savo pavaldiniams, juk buvo toks mieguistas! Net espresso nepadėdavo, nors rūmų virtuvėje jos virimui buvo skirta ištisa salė.
Šitą jo neveiklumą užmatė kalvis Bolragė, tądien plušėjęs rūmų arsenale prie senoviško tanko. Jis išgirdo Karalaičio veblenimus, keistus įsakymus ir betikslius planus. Karalaitis kaip tik ėjo pro šalį, jo svita ginčijosi kažkur interneto salėje antrame aukšte, ir Bolragė mikliai čiupo Karalaitį už parankės.
– Eime su manimi!
– Kur aš einu? Ar jau… valgykloje jau pietūs?
– Ne, Karalaiti, aš tau šį bei tą parodysiu. Tai netoli, štai už kampo.
Už kampo buvo rūmų kalvė, kur Bolragė turėjo įsirengęs dirbtuvėlę. Čia jis laikė savo įpatingus dirbinius bei motorinės valties variklį, kurį svajojo kada nors sutaisyti ir pasiplaukioti ežeru. Tarp šių daiktų puikavosi vaiskiai žvilgantys šarvai, puošti lanksčiais raštais, šalmas su plevėsuojančia puria raudona plunksna, naktinio matymo žiūronu ir GPS bei “dual band” antena. Šis apdaras buvo išties karališkas!
– Karalaiti, aš tau nukaldinau šiuos šarvus, – nedrąsiai tarė Bolragė.
– Bet… juk aš nemoku kariauti, aš šiuo metu… norėčiau prigulti, – lėtai šnipštelėjo Karalaitis.
– Gerai, gerai, galėtum prigulti ana ten, tai mano gultas, jis šešėlyje, ir saulė netrukdys tavo poguliui.
Karalaitis, negalėdamas atsispirti šitokiam pasiūlymui, kaip mat susiraitė skalsiame, bet patogiame gulte, murmėdamas kažką apie Juodus pulkus ir pavojų. Jo akys užsimerkė.
Kalvis Bolragė tik to ir telaukė: nusimetė purviną prijuostę, išjungė ant kaklo kabėjusį seną telefoną, griebė karališkuosius šarvus ir užsivilko. Jie tiko jam tarsi antra oda. Baigęs rištis šarvus, kalvis užsimaukšlino puošnų šalmą, iš pasuolės čiupo kruopščiai suvyniotą audeklo gabalą, iš medinės dėžės – vokišką M42 su juosta šovinių ir šoko ant žirgo, kuris mito iš ėdžių netoliese.
Vėjas pagavo audeklo klostes, suplazdėjo raudona vėliava su išsiuvinėta aukso lova, o ant jos kalavijas ir adresas www. karalyste. gov.
Toks reginys kaip mat atkreipė dvariškių dėmesį.
Bolragė sušuko balsu, kuris labai priminė Karalaičio:
– Aš, jūsų Karalaitis, šaukiu į kovą gintį mūsų sienų. Juodieji pulkai jau netoliese, tad rinkitės: pulti priešą ar bėgti gėdoje!
Toks Karalaičio elgesys trumpam sustingdė visą dvarą. Niekas nemanė jį galintį vesti karius į mūšį. Padrąsinti, tarsi nematomos jėgos genami kariai guviai būriavosi į gretas, kiemą tuojau pat užtvindė iečių, lankų, pabūklų ir granatsvaidžių jūra. Net keli tankai, nors pavargę, išriedėjo iš garažų.
Tą akimirką tolumoje pasigirdo šiurpus griausmas – tai Karalienės Ūtos priekiniai pulkai rikiavosi puolimui, ir per 300W garsiakalbius transliavo ultra-žemų dažnių japonų būgnų muziką.
– Į kovą! – suriko Karalaitis per ruporą, jo žirgas stojo piestu, iš karių krūtinių išsiveržė niršus kovos šūksnis, kai kurie dar paskubomis rašė žinutes ar skambino artimiesiems.
Iš tolo per kariškus žiūronus stebėjusi tokią įvykių eigą, Karalienė Ūta buvo ne juokais nustebinta.
– Kas šis karžygys, išdrįsęs stoti prieš mane ir mano armiją? – klausė ji savo patarėjų.
– Jo vėliavoje karalystės herbas – lova su kalaviju, o rūstybe…
– Jis stojo prieš mane – tada jo pulkai stos prieš manuosius! Pirmyn, Juodieji kariai! Tik pirmyn. Tuos, kas trauksis, mes šaudysim vietoje.
Tamsios žvangančios gretos sutartinai pajudėjo per sultingą žolę, per lauką, link tviskančios karalystės gynėjų armijos. Negailestingi legionai ėjo tiesiai į Karalaičio karius.
Prasidėjo aršus mūšis, lėkė sviediniai, tankai skendo liepsnose, švilpė strėlės, kulkos, ir šen bei ten šmėkščiojo sensacijų ištroškę žurnalistai žydromis liemenėmis.
O tuo metu Mieguistas Karalaitis ramiai sau parpė kalvėje. Jis sapnavo, kaip internete skaito apie savo karalystės pergalę, apie sutriuškintą Karalienės Ūtos armiją, kaip jį kviečia į visus pokalbių šou, o reitingai šauna aukštyn it rūmų špiliai.
Mūšio lauke virė kova. Abi pusės patyrė didžiulius nuostolius, visur mėtėsi sudarkyti kūnai, iš padangių stebimi varnų debesies. Karalienės Ūtos juodoje širdyje ėmė rusenti baimė: iš mūšio lauko gaunami duomenys visai nenuteikė greitai pergalei, priešingai, Juodųjų pulkų gretos sparčiai retėjo. Savo patarėjų veiduose perskaičiusi apie nebylią išdavystę ir kapituliaciją, Ūta pakilo lemiamam puolimui. Rezerve dar stovėjo jos asmens sargyba – jūrų pėstininkų kuopa. Pamojusi vežėjui, Ūta sėdo į šarvuotą visureigį ir leidosi į mūšį. Kaip vapsvų spiečius užgriūva priešą, taip šis puolimas smogė karalystės gynėjams. Ūta veržėsi tiesiai prie Mieguisto Karalaičio – jei nugalės jį, visa armija liks be vado, ir puls ant kelių. Susitelkusi kaip niekada, Tamsioji Karalienė iš visų jėgų stengėsi sugauti Karalaičio siluetą taikiklyje. Bet ji nepastebėjo, jog šalimais sustojęs karalystės tankas jau atsuko bokštelį į visureigį, jau pasigirdo komanda “Ugnis! ”…
Nebeliko nei Karalienės Ūtos, nei jos kraupios kariaunos. Smilkstančios nuolaužos, juodų dūmų stulpai ir dejonės lydėjo pergalės šūksnius, kurie aidėjo visame mūšio lauke: karalystės armija, nugalėjusi priešą žygiavo namo. Tik visi stebėjosi, kodėl Karalaitis nesidžiaugia šlove kartu su jais, kodėl jis gena žirgą kiek įkerta rūmų link?
Bolragė suplukęs nušoko nuo žirgo, nusiplėšė paišinus šarvus, paslėpė peršautą vėliavą, ir puolė kratyti miegantį Karalaitį:
– Kelkis, kelkis, Karalaiti! Tau reikia skubėti pas žmones, karalystėje šiandien didi diena!
Nieko nesuprasdamas, trindamas akis Mieguistas Karalaitis atsikėlė, skaniai pasirąžė. Atsistojo, apžiūrėjo savo rankoje tviskantį nematytą šalmą su raudona plunksna... ir čia jį užliejo gėlių žiedlapiai. Iš balkono jį jau pastebėjo freilinos, ir negalėdamos nulaikyti džiaugsmo be perstojo fotografavo Karalaitį mobiliųjų telefonų kameromis.
Sujudo visi rūmai, Karalaitį sveikino minia, bet jis tik kukliai šypsojosi ir sau įprastu balsu murmėjo kažką apie “puikų sapną, didingą pergalę, internetą, žinias…”. Rūmų didikai suskubo jį įtikinėti, jog viskas buvo ne sapnas, kad karalystės kariuomenė iš tikrųjų sumušė Juoduosius pulkus, o jis – Karalaitis – buvo pagringinė figūra šiame nuostabiame reginyje!
Žinoma, Mieguistas Karalaitis nenustojo būti mieguistas, ir per miglą dėkojo sveikinantiems, markstėsi prieš fotokameras ir lėtai brovėsi link sosto.

O tuo tarpu Bolragė pavargęs, bet laimingas kaip vaikas pakėlė kalvės gulto čiužinį, pagalvę ir pasilenkė prie įmantraus, įvairiaspalvėmis šviesomis mirgančio ir vos vos gaudžiančio įtaiso.
– Tai štai man ir pavyko, – su valiūkišku pasididžiavimu ištarė jis. Lėtai iškėlė prietaisą, įdėjo į dėklą, šį suvyniojo juodu audeklu ir paslėpė Golf’o bagažinėje.
Kitą rytą, apie dešimtą valandą (kaip tik po rytinio SMS radijo konkurso) į karalystės Patentų biurą įžengė Bolragė, nešinas tvarkingai susegta popierių krūvele.
– Kuo galiu padėti, – nerūpestingai tarė už stalo sėdėjęs vyriškis.
– Norėčiau užpatentuoti mano išradimą; tai radijo bangomis valdoma integruota sistema, vaizdo bei garso perdavimo įrangą jungianti su smegenų bangų spinduliavimo elementais. Paprastai kalbant, video-audio signalą ji paverčia sapnais.
2005-02-15 07:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-27 02:56
speedo
nu čia man smagu tik tavo mini bajeriai konstruojant sakinius, juokingai išsireiškiant ir tt.
bet jau dfabula ir šiuolaikiškas "jumoras", :]]]]]]] nu eik nachui su tokiais. būk sveikas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-17 11:42
Varnas
per ilgas, kad visa perskaityciau:-p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-17 02:15
majakas_
vau idomi mintis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-15 10:28
Arigato
jo, zinojau kad bus klaidu, bet kadangi LABAI senai mokiausi mokykloj, o dirbu NEkorektoriaus tipo darba... telieka sakyti SORRY dar karta, ir tiketis, kad kelios klaidos netrukdys paciam pasiskaitymui. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-15 09:40
nekonkreta
:)) www.adresas.ant.vėliavos ir kt. baikos patiko. O kažin ar "karalaitis", "karalius" bei "karalystė" ne nuo žodžio "karas"?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-15 08:50
Odaliska
Mintis tikrai sauni: viduramziai su mobiliakais. Jei dar atsikratytum ivardziu pasikartojimu, issiaiskintum skirtuma tarp "laide" ir "laige", o "ipatingus" vis tiktai rasytum su "y", manau, butu geriau, nes ne taip atmestina. Nors skaityti tikrai idomu;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-08-27 02:56
speedo
nu čia man smagu tik tavo mini bajeriai konstruojant sakinius, juokingai išsireiškiant ir tt.
bet jau dfabula ir šiuolaikiškas "jumoras", :]]]]]]] nu eik nachui su tokiais. būk sveikas
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-17 11:42
Varnas
per ilgas, kad visa perskaityciau:-p
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-17 02:15
majakas_
vau idomi mintis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-15 10:28
Arigato
jo, zinojau kad bus klaidu, bet kadangi LABAI senai mokiausi mokykloj, o dirbu NEkorektoriaus tipo darba... telieka sakyti SORRY dar karta, ir tiketis, kad kelios klaidos netrukdys paciam pasiskaitymui. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-15 09:40
nekonkreta
:)) www.adresas.ant.vėliavos ir kt. baikos patiko. O kažin ar "karalaitis", "karalius" bei "karalystė" ne nuo žodžio "karas"?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-02-15 08:50
Odaliska
Mintis tikrai sauni: viduramziai su mobiliakais. Jei dar atsikratytum ivardziu pasikartojimu, issiaiskintum skirtuma tarp "laide" ir "laige", o "ipatingus" vis tiktai rasytum su "y", manau, butu geriau, nes ne taip atmestina. Nors skaityti tikrai idomu;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą