O aš...  O mano...

O  AŠ…      O  MANO… 

Matuoklijos šalyje visi nuolat vienas kitą matuokliuodavo. Matuokliuodavo darbe ir atostogaudami. Kur eidavo, į ką bepažvelgdavo. Matuokliuodavo valdžią, viršininkus, pavaldinius, gydytojus, draugus, televizijos laidas, sodus, daržus, net vaikus, tėvus, brolius, seseris, žentus,  marčias. Matuokliuodavo ūgį, svorį, kojas, eiseną, šukuoseną, net akių spalvą. Matuokliuodavo rūbų ilgį, spalvingumą, madingumą ir švarumą. Toje šalyje net vaikai nuo pat mažumės jau matuokliuodavo. Matuokliuoti buvo madinga. Matuokliuodavo atvirai ir slapčia. Kai kurie gyventojai turėjo net po kelis matuoklius. Matuoklių gamyba klestėjo. Jie buvo gaminami vis mažesni ir mažesni. Vieni gyventojai aparatėlius demonstruodavo atvirai, kiti nešiojosi paslėpę rūbų kišenėse, rankinėse ar rankinukuose. Paslėpę nešiojosi tie, kurių matuokliai buvo pasenusio modelio, kuriais buvo galima pamatuoti tik aukštį, plotį, ar apimtį. Turtingesnieji matuoklius nešiojosi pasikabinę ant kaklo, kaip papuošalus, kiti kaip laikrodžius. Paskutinė mada - matuokliai tamsių akinių rėmeliuose. Tais  matuokliais buvo galima pamatuoti ne tik ilgį, plotį, aukštį, bet ir spalvas, garsus, kvapus, net žvilgsnį ar šypseną. Ir visą tą begalę duomenų  naujieji matuokliai automatiškai įvertindavo dešimties balų sistema. Tai buvo be galo patogu. Matuoklio šeimininkas matuokliuodavo, vertindavo ir lygindavosi: “O mano geresnis“, arba “O aš geriau“ arba “O aš gražiau".
Atrodytų, anokia čia bėda tas matuokliavimas. O bėda buvo. Tam, kuris pamatuokliavęs pradėdavo pavydėti, dešiniajame šone išdygdavo ir augdavo pavydo usnis. Ji badydavo kepenis. Skaudėdavo dieną ir naktį. Žmogus kentėdavo. Usnies augintojas visaip ją slėpdavo po madingais rūbais, nes sirgti tokia liga buvo negarbinga. Jeigu žmogus negalėdavo nustoti pavydėjęs, iš pavydo usnies spyglių pradėdavo sunktis geltoni pykčio lašai, kurie nudažydavo rūbus. Pykčio dažai  neišsiplaudavo jokiais skalbalais. Rūbus tekdavo išmesti. Dažniausiai tekdavo išmesti madingiausius. Rengtis nemadingai, reiškė pralaimėti.
Usnine liga pradėjo sirgti vis daugiau ir daugiau žmonių.
          Kai po kelerių metų visi Matuoklijos gyventojai įsigijo paskutinio technikos žodžio mini kompiuterinius matuoklius, jie pradėjo nesutarti dėl matuoklių vertinimo teisingumo. Kadangi vertinimo kriterijai nuolat kito pagal madas, tai usnys vieniems labiau suvešėdavo, o kitiems  sunykdavo. Vieniems tai patiko, kitiems ne. Pagaliau gyventojai nutarė išsirinkti komisiją, kuri nustatytų, kaip suprogramuoti matuoklius: ar pagal pastovius kriterijus, ar pagal kintamus, ar pagal naudą, ar pagal madą. Bet tam reikėjo pamatuokliuoti visus gyventojus ir išsiaiškinti, kurie iš jų tinka būti Vertinimo Komisijos nariais. O kaip pamatuokliuoti, jeigu dabartiniai matuokliai nevienodai vertina? Kiekvienas Matuoklijos  gyventojas siūlė savo narį į vertinimo komisiją  pagal savo matuoklio parodymus.
          Pagaliau Vertinimo Komisija šiaip taip sudaryta. Ji išleido vertinimo kriterijus pagal SAVO gyvenimo būdą ir išvaizdą. Prasidėjo visų matuoklių naujasis derinimas. Žmonės nebedirbo darbų, nebegalėjo ilsėtis, jie ginčijosi ir pyko dėl jų pačių išsirinktosios komisijos nutarimų. Pyktis ir ginčai taip įsisiūbavo, kad dabar jau visi gyventojai sunkiau ar lengviau susirgo usnine liga. Nebeliko ramaus ir įdomaus gyvenimo belyginant “O mano…“.  Žmonės naktimis nebemiegodavo. Reikėjo ieškoti  gydytojo. Visiems.
Susirūpinusi savo gyventojų sveikata, Matuoklijos šalies valdžia išspausdino didžiajame šalies dienraštyje skelbimą:  “Ieškomas geras usninės ligos gydymo specialistas. Jis kviečiamas į didžiąją sostinės polikliniką. Dėl kainos nesiderėsime. “
Pagal skelbimą nurodytą dieną nurodytoje vietoje susirinko  daugybė sergančiųjų, kiti  ruošėsi ateiti ar atvažiuoti. Tačiau tą dieną į didžiąją gatvę įvažiavo ir kažkoks keistuolis  nutriušusiu vežimaičiu, traukiamu kumelaitės. Jis šypsojosi ir pamažu narstė tarp stovinčių ir važiuojančių  miesto mašinų. Matuoklijos sostinės gyventojai gatvėje ir pro langus nustebę spoksojo į atvykėlį. Pasklido gandas, kad jis gali būti jų lauktasis gydytojas. Argi kas kvietė tokį nemadingai apsirengusį, ne mašina atvažiuojantį gydytoją? Aišku, pats pagal skelbimą atvažiavo. Kažkoks atgyvena. Kai pagaliau susizgribo atvykėlį pamatuokliuoti, matuokliuojančių  matuokliai, parodę nulius, išsijungė. Ir sugedo! Koks nuostolis! Sugedusiųjų matuoklių savininkai apstojo  aikštėje stovintį atvykėlį. Perkreiptais iš pykčio veidais varė keistuolį iš miesto, sakydami, kad  jis ne tik gadinąs matuoklius, bet dar ir šypsosi!  Gal iš jų šaiposi? Gyventojai laukia gydytojo, o ne matuoklių gadintojo. Ir dar tokių brangių matuoklių! Ach, jis gydytojas! Jeigu jis gydytojas, tai jiems tokio nereikia. Greičiau jis pats susirgs usnine liga, nei ką išgydys. Tegul tik pasižvalgo aplink, kaip visur ir viskas gražu, švaru, tvarkinga ir turtinga. Tegul pasižiūri, kaip visur viskas tviska, ypač mašinos ir akiniai! O jis pats kaip  atrodo? Atvykėlis tik atlaidžiai šypsojosi rodydamas gelsvus dantis, ir visai nesijaudino, kad visų Matuoklijos šalies gyventojų dantys jau buvo balti, porcelianiniai, madingi. Keistasis gydytojas paklausė, kas tviska? Kas gali gražiau tviskėti už  nakties dangaus žvaidždes? Ar jie jas matė? Ne! Kaip atrodau? Normaliai. Na ir kas, kad esu senas, storas,  nemadingas, ne  mašina atvažiavau. Aš tausoju gamtą. Nereikia žmogui daug daiktų, nereikia tiek mašinų. Jie tik pavydo sėklos. Tame krašte, iš kurio atvažiavau, gyventojai nebenaudoja matuoklių ir jų nebekankina  usninė liga. Jūs norit išgyti? Taip? Kaip išgysit, jei visi su tamsiais akiniais ir slepiat akis. Juk žmonės ir akimis kalbasi. Madinga? Tai matuokliai? Ir aš juos sugadinau?
Keistasis gydytojas atsistojo savo vežimaityje, kad geriau jį matytų, iškėlė rankas ir neįtikėtinai garsiai, aiškiai pradėjo kalbėti: "Jeigu jūs, kurie čia stovit, norit pasveikti, aš jus išgydysiu. Pra-de-du. " Ligoniai aikštėje sulaikė kvapą. Laukė stebuklingo įtaiginio gydymo. O gal tikrai tas keistuolis turi paslaptingų galių? "Vienas, - vėl garsiai nuskambėjo gydytojo balsas - du, trys. Jaučiu… Suprantu…Jūs pamiršote juoką. Jums reikia nusijuokti. Keisime mintis. Kad pasikeistų jūsų mintys, sėskit ten,  kur dabar  stovite. Kartoju. Sėskit ten, kur stovit. Taip taip, sėskit. Išdrįskit. Atsisėdot? Na, ne visi. Juokinga? Juokinga sėdėti gatvėje tokiems oriems, madingais rūbais ir dar vienam kitą matant.  Palieskit savo šonus. Jaučiat? Tik vos vos dilgsi. Atsistokit. Vėl atsisėskit. Na, štai, - jūs beveik sveiki. Tie, kurie norit visiškai  pasveikti - meskit į mano  vežimaitį savo matuoklius ir pasijuokit  iš savęs, iš savo nerangaus  atsisėdimo! “.
Argi visi pasijuokė?
Juk tai kvaila!!! Ir dar įsakinėjant tokiam…
Argi jie  išmetė savo matuoklius? Aišku, ne. Juk jie gyvena Matuoklijos šalyje. Pasaulyje laikui bėgant viskas kinta.  Kada nors pasklis nuomonė, kad Usnine liga sirgti madinga. Bus galima girtis: “O aš… sergu labiau! “ arba “O mano…  šonusnė didesnė! "