Atėjo ruduo.Ir visai netikėtai
Visagalis dangus
Ėmė verkti...
Mažytis žmogus savo mažytėn širdin
Pajuto ateinantį Jį -
Visa griaunantį Šaltį.
Glaustis prie krosnies neverta -
Širdis neatšils...
Ją atšildyt galėtų kita,
Galbūt irgi sušalus mažytė širdis.
Žmogus to nesuprato;
Glaudė prie krosnies krūtinę,
Gaivino ją karštu vynu,
Tačiau...jo širdis nesušilo.
Taip ir liko per amžius
Pavirtus Ledu.