Žvaigždė

Buvo vėlus vakaras, kai sėdau į savo raudonąjį automobilį. Sėdau tvirtai pasiryžęs, nors kam- pats nežinojau. Kiečiau nei paprastai  įtempęs saugos diržus, pasukau raktelį- ir šaute iš kiemo. Negalvojau apie save, tik jaučiau, jog šitaip dar niekados nesielgiau: jaučiau, kad manyje kažko sklidinai prisitvenkė- arba kažkas pražūtingai nutrūko. Kairės rankos pirštais apčiuopęs šviesų jungiklius, jų nepaleidau: reakcija turėjo būti  žaibiška, lemti galėjo kiekviena sekundė.
Išlėkiau iš miesto- ir sakytum stačia galva nėriau į bedugnę. Mačiau ti žibintų perplėštą kelią- šviesų peiliai negailestingai apnuogino trūkčiojanti asfaltą. Jokia mintelė neatsispindėjo pilkame ekrane- jame tik kartkartėm  žybteldavo užduotis:  važiuoti. Nė pažvelgęs į  spidometro  rodyklę, greitį jaučiau kiekviena odos skaidula. Pakelės medžiai, namai, žiburiai, kelio ženklai man neegzistavo: mašina, regis, jautė tik mane, o aš- tik ją.
Sukandęs dantis, kažkam pasiryžęs, vienui vienas skriste skridau per naktį. Keista: pirmą kartą taip rizikuodamas, baimės nejaučiau ne šešėlio. Ar ne panašiai jaučiasi savižudis? Tas, kuriam nebėra ko prarasti? Jei kas būtų paklausęs mane, kur šiuo metu esu, tikrai nebūčiau galėjęs pasakyti. Tačiau puikiai žinojau: kažkas žūtbūt turės išsispręsti. Ne, ne kažkas- viskas.
Lėkiau ir lėkiau. Vienas, sukandęs dantis, kažko laukdamas- kol pilkame ekrane sutvinkčiojo pažįstamas punktyras. Jis skaudžiai nudiegė, aš net susiriečiau- ir dar smarkiau paspaudžiau greičio pedalą. Tačiau sutirštėjusi sutema neužgožė ugninio pliūpsnio, priešingai- jis tapo dar ryškesnis, agresyvesnis. Ir bemat suvokiau: nuo ko ko, o nuo šios akistatos niekur nepabėgsiu, ji iškils anksčiau ar vėliau. Tebūnie anksčiau!
…Kai susiruošėm į gimtinę, žmona pasakė: “ Pasiimk  savo  juodąjį  kostiumą! Vis tiek nenešioji, tai kiek  trūnys? Tik vietą užima. ” Aš nusipurčiau- ir ryžtingai pasipriešinau: “ Ne kostiumo nesivešiu! ” Žmona, žinoma, manęs nesuprato- negalėjo suprasti. Nes nežinojo, kad kiekvieną kartą, važiuodamas į namus, nerimastingai mąstau apie tai, kas juose laukia... Įsivaizdavau: jei namie bus atsitikusi nelaimė, iš tolo pamatysiu plevėsuojančią juodą vėliavą. Tuo pat  metu puikiai supratau, jog tai viso labo mano vaizduotės naivumas, vėliavos niekas neiškels. Ir vis dėl to kaskart, riedėdamas nuo kalno, stabteldavau, nužvelgdavau apačioje dunksančią sodybą, ir tik įsitikinęs, jog nėra įspėjamųjų ženklų, drąsiau sukdavau į savo gatvelę.
O pastarąją vasarą man daug kas namuose nepatiko. Neramiai suklusau, kai motina, paglosčiusi mano atvežtą duonos kepalą, atsikando kąsnelį- ir pasakė: “ Gardi duonytė! ” Nepatiko, kad ji, norėdama dažniau prisivilioti vaikus, ėmė rauginti raudonųjų serbentų vyną- anksčiau ji niekada to nedarė. Vis dažniau matydavau motiną neįprastai užsisvajojusią- jos žvilgsnis tapdavo toks tolimas, kad man ašaka įstigdavo gerklėje. Ji, santūri ir kukli, vis karščiau gyrė savo vaikus, vis garsiau džiaugėsi kiekviena akimirka...
Namus radom tuščius, atlapus; ilgesio, nerimo ar vaikystės prisiminimų genamas, aplėkiau visus kambarius- ir sustojau didžiajame. Man baisiai neaptiko kvapas tame kambaryje! Puikiai jį įsidėmėjau, tą kvapą, kai prieš kelerius metus čia buvo pašarvuota teta, mamos sesuo. Tada didysis kambarys gerą savaitę tvoskė eglišakiais, vašku ir klaikiu liūdesiu. Taip, tai buvo tas pats kvapas. Ir aš supykau. Ir garsiai pasakiau vidun įėjusiai motinai:
- Kas čia dabar atsitiko? Iš kur tas juodas kvapas?
- Koks kvapas? Nieko neužuodžiu. Neseniai išsikūreno krosnis- gal nuo malkų?
Aš nutylėjau.
Paskui mes visi- žmona, mūsų  pirmagimis, motina ir aš- ant kalkėm balintos sienos žiūrėjome skaidres. Jose žaidė, juokėsi, rūsčiai suraukęs kaklą pozavo mažas berniukas: štai jis margu chalatėliu prie jūros, štai ant meškos iškamšos, štai...
Skaidrėse buvau ir aš visuose savo užsieniuose- Europos, Azijos didmesčiuose, prie jūrų ir klanų... Mama džiaugėsi kaip vaikas: tokio įdomaus filmo nebuvo mačiusi! Pažadėjau kitas skaidres parodyti rytoj...
O rytoj buvo šeštadienis. Ramus rugsėjo šeštadienis, šiek tiek ūkanotas, šiek tiek saulėtas. Mes grybavome; pušynas geltonuote geltonavo nuo stangrių šilo baravykių. Negana to, nuklydęs į viržius, aptikau gal dvidešimt drūtų, sveikų baravykų! Grybai nebetilpo į krepšius, vertėm juos tiesiog į bagažinę. Tik vienas šešėlis drumstė karališką grybautę: mūsų  pirmagimis ėmė inkšti kaip šunytis, jam skaudėjo žandą, pakilo temperatūra. Nenorom grįžom namo.
Tada, žinoma, nė neįtariau, jog tai irgi buvo ŽENKLAS.
Mama stebėjosi mūsų laimikiu: tiek net jis, jauna būdama, neprigrybaudavusi! Pasiėmę peilį, atsisėdo prie krepšio. Ir staiga, be galo nustebusi, pakėlė galvą, pažvelgė į mane.
- Kas yra? - paklausiau.
Kurį laiką virtuvėje buvo tylu. Nuostaba mamos veide neišnyko, ji lėtai, sunkiai išlemeno:
- Nne- galiu pa- sakyti...
Tūkstantis negerų nujautimų vienu žaibu persmeigė mane. Puoliau pas kaimynus telefono. Ilgai rinkau numerius, kol išgirdau: gydytojo nėra, nėra ir vairuotojo, bet jei pasirodys, atvažiuos felčerė. Lyg tarp kitko  balsas aname laido gale pasiteiravo, kiek ligonei metų; atsakiau, jog po kelių  dienų septyniasdešimt, ir balsas reikšmingai nutęsė: “ Aaa... ”
Kai grįžau namo, motina... sėdėjo savo kambarėlyje prie stalo, laižė medaus šaukštelį, užsigerdama ramunėlių arbata.
Ji buvo visai rami- galėjai pamanyti, jog tereikia išimti krislą iš akies, ir vėl viskas bus gerai.
Pagaliau pasirodė felčerė, pamatavo spaudimą, pasiklausė širdies- ir pareiškė:
- Širdis tvarkoj, čia nervai- ieškokit nervų gydytojo.
Mama iškart suglebo, šviesiai mėlynos akys tapo pilkos. Lėtai  atsigulė ant lovos krašto- ir bejėgiškai pravirko. Regis, tomis akimirkomis mažai ką suvokiau, bet ko motina verkia- supratau. Ji labiau nei mirties bijojo ilgo patalo, bijojo ne dėl savęs- dėl mūsų... Apstulbęs žiūrėjau į tyliai riedančias ašaras- motina pirmą kartą verkė vaikams matant-  ir pajutau besąs niekšų niekšas. Nes, sveikas ir jaunas, buvau beginklis, bejėgis kaip ir ji.
Nervų gydytojo neradome nei poliklinikoje, nei ligoninėje, nei greitosios pagalbos skyriuje- aptikome namuose. Ir štai mūsų gatvelė” priešais slenka greitoji pagalba, aš- iš paskos. Ar matėt kada, kaip šliaužia pertrėkštu pilvu musė? Kliūdama net ant poliruoto stiklo? Lygiai taip, stabteldama ties kiekviena duobele, atsipūsdama ir kretėdama, vėžlino greitoji. Iš įniršio ir nevilties, maniau, sprogsiu.
O motina jau vos gaudė orą. Atidarėm langą- oro jai vis tiek trūko. Gydytojas pasilenkė prie krūtinės, kuri kilnojosi sunkiai, netolygiai, vis silpniau ir silpniau.
- Koks kvailys buvo prieš mane?! Širdis baigiasi...
Paskubomis suleistų raminančių ar stiprinančių nebereikėjo... Tik staiga pamačiau, kaip pro langą, lubas, grindis, sienojų sąsparas smelkiasi rūkas. Norėjau šaukti, verkti- bet ašarų nebuvo, - vien palšas, nepermatomas, smaugiantis rūkas... Jis  neišsisklaidė nė tada, kai raudonuoju automobiliu sugniuždytas grįžau į sostinę- juodojo kostiumo, vainikų; kai man darėsi bloga nuo eglišakių tvaiko, ir aš labiau už viską nenorėjau skubėti namo. Ir kas nors būtų paklausęs mane, kas yra skausmas, būčiau atsakęs: “ Skausmas yra tai, ką jauti, iš toli toli važiuodamas į motinos laidotuves ir kvėpuodamas jai skirtų vainikų kvapu. ”
Krūptelėjau: automobiliui priešpriešiais plaukė balkšva siena- negi trenksiuos?! Ak ne, tai viso labo tik rūkas, tai yra kitas pasaulis su visais kitokiais eismo taisyklėm... Įjungiau tolimas šviesas- ir kone  apakau nuo baltumo. Automatiškai  pačiuopiau tarpinę jungiklio padėtį- kai iškart užsidegė ir tolimos, ir artimos šviesos. Žibintai prasimušė vos kelis metrus, kelio tarsi nebeliko- nuojauta, vien tik nuojauta... “ Visa, kas turi įvykti, įvyks netrukus, - pagalvojau  ne be autoironijos. Tada ir pažiūrėsime, kokia vėliava suplevėsuos ant mano iššūkio smaigo... ”
O rūkas vis plaukė, plaukė- kaip ir aš jame. Tarpais šmėkšteldavo juodulys ar švieselė, o po to ir vėl begalinė nežinomybė. Kiekvieną sekundė laukiau smūgio, laukiau ne kiek  bijodamas, kiek smalsaudamas- nelyg teisiamasis nuosprendžio... Automobilis netikėtai siūbtelėjo į kažkokią įkalnę - ir rūkas praplyšo!  Šmėkštelėjo  pakelės kapinių  kryžiai, tvora, akmenys, palinkusi medžio figūra. Kur aš dabar? Viena Dievas težino... Mašina lyg supuoklėmis nučiuožė žemyn- ir vėl paniro ūkanose. Ir tą pačią akimirką...
Tą pačią akimirką dešiniuoju šonu pajutau kažką sėdint šalia, taip, tikrai- ant priekinės sėdinės kiūtojo kažkokia žmogysta! Man visai nereikėjo sukaliotis ar šnairomis dirsčioti, kad tuo įsitikinčiau: mačiau, jaučiau jį visu dešiniuoju šonu. Kita vertus, akys ir taip lipo ant kaktos, įsikibusios į žibintų spindulius. Tačiau mintis išraiškingai braižė mano pakeleivio charakteristiką: jis buvo dulsvas, tikriausiai bekaulis, panašus į rūko tumulą. Tačiau sėdėjo  budrus, žiūrėdamas ten pat, kur ir aš- į priekį. Hm... bet ar būna tokių... permatomų... žmogystų! Nebūna. Vadinais, tai ne kas kitas kaip pakeleivingas seneliukas, tiktai kur ir kada jis įsliuogė į mašiną? Negi prie kapinių? Gal aš ten stabtelėjau, tik nepamenu?...
Taip važiavom abu- ir tylėjom abu. Pakeleivis visa povyza- ramia, susikaupusia- tarsi sakė, jog jo važiavimas su manimi yra suprantamas dalykas. Mano širdis irgi plakė santūriai, nė nevirptelėdama, tik vėl pabudo smalsumas: įdomu, kuo tai baigsis? Kada ir kur seneliukas išlips? Samprotauti jis man nė kiek netrukdė, ir jie ne liūliuojančios dausos abipus kelio punktyro, veikiausiai nebūčiau prabilęs. Dabar paprasčiausiai nebuvo kada.
Šitoj istorijoj daug kas įvyko staiga, jei ne staiga – išvis nebūtų šios istorijos... Tai ir vėl staiga praplyšo rūkas, paskutinės jo draiskanos sūkuriuodamos nusprūdo užnugarin. Prieš akis sublizgo švarus lyg numazgotas kelias. Automobilio šviesos aprėpė ir tamsią palaukę, ir dar tamsesnio  dangaus pakraštį. Mirkt kažkas tame dangaus pakraštėlyje- ir sužibo žvaigždė. Ryški, gyva, lyg pažįstama. Ir iškart suliepsnojo mintis: pergalė!..
Triumfuodamas pasisukau dešinėn- ir nė kiek nenustebau, pamatęs tuščią sėdinę.. taip ir turėjo būti, jeigu pergalė!..
Netrukus pajutau, kaip mane apglėbė, už;ūdo, apsvaigino ramybė. Ramiai dūzgė variklis, žibintų nutviekstom vėžėm ramiai slydo ratai. Mano kelia lydėdama, mano mintim pritardama, ramiai mirksėjo žvaigždė... Pirmą kartą po trijų košmaro dienų ir naktų galėjau ramiai galvoti apie motiną. Ir netgi apie mirtį- juolab kad šioji sąvoka, dievaž, mažai ką turi bendra su mano motina...