Sapnuojamas Europos žvėriukas...

Sapnuojamas Europos žvėriukas…

Kalbėti sau apie žmones ir jų buitį, kurios nepažįsti, nes niekuomet neregėjai. Apie šalis, kuriose nebuvai ir nekvėpavai jų kitokiu (?) oru. Madride neragavai cocido madrileño*, o Paryžiuje nesimėgavai senoviniu karštu šokoladu ir nespoksojai į praeivius. Nes nebuvai peržengusi „Les Deux Magots**“ slenksčio. Nes Europa vis dar yra svetimas žemynas, nors, pasirodo, mano – tavo – mūsų namai.

Nusišypsoti. Šiąnakt sapnavau juodai baltą žvėriuką, ropojantį savo mažomis kojytėmis dangoraižių sienomis. Kai jo žydros akys pažvelgdavo žemyn, šaltas stingulys perbėgdavo jo kūnu. Daugybė zujančių nepažįstamųjų. Masė nesuskaičiuojamų daiktų ir garsų, netelpančių į jo mažas akis. Nesugebėjimas aprėpti skubėjimo beprasmybės. Mažos akys gyvūnėlio, visai nepanašaus į zebrą. Ne tokio egzotiško. Kažkoks svetimai savas jis man sapnavosi. Tuo tarpu už mano lango snigo. Turėjo snigti, nes ryte buvo labai balta.

Sumažinti savo šypseną. Sniegas pamažu tirpsta ir žemė ima panašėti į mano sapnuotą žvėriuką – juodai baltą. Melancholiškai baltai juodą. Kiekviename savo žingsnyje per šlapdribą jausti nenumaldomą troškimą kalbėti apie tai, ko nematei ir negirdėjai. Pilko balandžių sparnų plazdenimo Trafalgaro aikštėje, Pompėjos miesto tylos, švelnaus Alpių feno, žaidžiančio su tavo plaukais. Stiprus norėjimas tai išgyventi. Bent sekundę.

Įsakmiu balsu liepiu sau susikaupti. Ir liautis pėduoti savąjį minčių kilimą netikromis ir iškreiptomis vizijomis apie pasaulį, kurio dar nežinau. Kosčiu šaltu oru iš savęs. Bandau bent trupinėliais grąžinti tai, ką sukvėpavau. Vėl nusišypsoti. Naivus altruizmas pakutena padus.

Gyventi nuotrupomis, nuogirdomis, atspindžiais. Gyventi jau kažkieno pergyventame pasaulyje. Mano sapno žvėriuk, taip nesitarėm. 



… dovanoja savo kailį

Štai taip man sekasi skaičiuoti savo darbus darbelius dienose dienelėse. Po mažą gabaliuką klijuoju paveikslą apie nesuskaičiuojamą laiką, kliūnantį už neišgirstų žodžių, nenuvažiuotų kilometrų, nepamatyto dangaus ploto kitame kraštukyje Žemės. Mano paveikslas kvepia nesibaigiančiais įspūdžiais ir virpančiu ieškojimu patirti. Dar. Daugiau. Kitokių išgyvenimų. Kitaip ir iš naujo suvokti ką tik girdėtus monologus apie tai, kaip mes pamažu tampame europiečiais. Nusišypsoti. Parodyti dantis.

Šiąnakt nebesnigo. Leidžiu sau tai tvirtinti nė karto nesumirksėjus. Nemiegojau. Rašiau laišką savo juodai baltam (ne, tai ne pilka spalva) sapno draugui, bandančiam užkariauti dangoraižius. Paryčiais pasilabinau su sapno fėjomis ir perdaviau savo žodelius tam žvėriukui. Jis pasilabino ir savo letenėlėmis atplėšė voką. Ore ėmė mirguliuoti trapios sakinių konstrukcijos.

Rašiau apie svajonę užuosti Europos kvapą. Nuo gaiviai atšiauraus, atkeliaujančio į Sognės fiordą, iki pietietiškai temperamentingo, įsiliejusio į Sicilijos žemę, nusidažiusią kraujo spalva. Troškimas ne perskaityti tai. Troškimas išgyventi.

Jis kukliai sumirksėjo. Tas svetimai savas padaras ištiesė savo letenėlę ir sugavo kelis žodelius. Po to nepraverdamas burnos ėmė murmėti man į ausį keistą kalbą. Murmesys buvo tarsi smulkučiai lietaus lašeliai, įsigeriantys į ąžuolo lapus Labradoro girioje vėlyvą vasarą. Atsibusti.  Kalbėti sau apie susapnuotus įvykius ir vaizdus, kurie keičia nuotaikas ir gyvenimus.

Atsibusti ir jausti šalia savęs pulsuojančią galimybę savo sapnus transformuoti į realius kvapą gniaužiančius potyrius. Mažomis savo akimis apkabinti Europą. Išgirsti. Pajausti pirštų galiukais slenkantį malonumą.

__________
* tradicinė Madrido tiršta sriuba.
**Paryžiaus kavinė, kurioje lankėsi/osi miesto bohema