Apie tai, ką dainuoja Sančo Pansa valgydamas kiaušinienę su kumpiu

      Nerūdijantis dievas yra mano riteris,
kitaip nei metalo laužas –
kiaušinienė ant skydo, kumpis ant ieties.
    Iš puodų ir samčių šarvus sukniedijau –
kalno šešėlis bemaž kalnu tapo –
dirsčioja damos ir vaipos valetai.
    Drąsos, asilėli, drąsos, luošas pegase,
apvaizda lyg chirurgas
riterio galvą, raguotą stebuklais, sergsti.
      Kai meilė atveržia kryžkelės mazgą –
koja balnakilpėj, rūkas rankovėj sušyla,
širdis risčia dulsinėjomis dūstanti.
Šiandien josim medžioti malūnų, o Sančo,
galąskis vaizduotę, – šaukia.
Dėl manęs kad ir šviesoforų –
                              vis viena šunkeliais.
  Bet nedūžtantis dievas yra mano riteris,
kitaip nei velykiniai – pusryčiams vėl
    kiaušinienė su kumpiu ir žygdarbis.