Nesusikalbėjimas į vieną ausį

- Mieloji, tu kvepi vasara.

  Aš esu tik maža rami salelė tavo bejausmėje jūroje. Plūduriuoju kaip gintaras sūriame vandenyje ir įelektrintais jausmais bandau pasigaminti meilę iš tavo dėmesio. Kiekvieną sekinančiai per ilgą arba per trumpą akimirką kartoju užkeikimus, dvelkiančius žolių žolelių paslaptimis. Raganauju. O tavo akys nieko nepastebi. Burna šypsosi, o nemato. Ir kvepiu visai ne vasara. Mano skonis – geismas, nusidažęs purvo ir alkio spalvom.

  - Šią akimirką tu esi panaši į mano mamą...

  Mano aklasis prince, aš tik jaunas pavargęs žvėriukas, dėvintis moters kailį ir ieškantis šilumos. Nežinau gyvenimo, dar neišmokau skirti gerai ar blogai nuteikiančių spalvų. Aš ieškau urvo, prikvėpuoto harmonijos dulkėmis. Tavo motina turi gruoblėtas rankas, kurios pažįsta pasaulį. Mano rankos – tai lygumos, dar nespėjusios užauginti vaisių ir supilti prasmingų kalnų.

  - ... kai ji paruošusi vakarienę kviečia visus prie stalo. Kažkokia jauki esi.

  Jauki? Rankose laikau šaldytą vištą, kurią tuoj imsiu ir užkaposiu. Ištrinsiu aštriais prieskoniais, kurie grauš akis ir mirksėsim abu dvigubai greičiau, nei įprasta. Tu man daraisi vis juokingesnis ir kvailesnis. Jokio lengvai garuojančio maisto kvapo čia nėra. Tik ledinis bejausmis mėsos kvapas. Aš tik stoviu ir žiūriu. Bandau pamatyti tavo smegenis. Jokio kvietimo ir jokio panašumo. Jaučiuosi viena vienišąja su tavim, žmogau, šaltoje virtuvėje be kvapo ir jaukumo.

  - Kodėl taip keistai žiūri? Ar aš ką blogo pasakiau?

  Tu kalbi sau. Tai kalbėk ką tik nori. Mano ausys tave girdi, bet nepriima tavo žodžių. Aš siena, sugerianti garsus. Savo rankomis bandau apdirbti šitą paukštį ir iš jo pagaminti vakarienę. Esu susikaupusi ir nuoširdžiai užsiėmusi. Bet ne tau tai pastebėti, žmogau, aptemusiomis akimis. Raganauju ir būriu į save visą akimirkos kartėlį. Tas žvilgsnis tik nuskurdusio optimizmo mažytės išbadėjusios apraiškos apraiškėlės. Tai ne keista, tai natūralu.   

  - Bet tu tokia maloni.

  Atsimerkei? Kiekvieną minutę skaičiuodavau mūsų nepaprastą laiką kartu. Kad tik jis ilgiau užsitęstų. Ir niekad neišnyktų pilnatvės jausmas. Skaičiuoti tai, ko nėra. Maloniems žmonėms malonūs užsiėmimai. Man nepatinka tavo dujinė viryklė. Ji tokia nepatogi ir dvokia degėsiais. Viengungiškumo ženklas, ropojantis daiktų paviršiumi. Taip ir neįstengiau jo nuvalyti. Bet višta iškeps. Tuoj.

  - Nagi, pasakyk man ką nors...

  ... mano žmogau, iš kristalinės nugludintos poezijos virtai proza. Riebia, be skrupulų ir užuominų. Nesakysiu garsiai, imsi spjaudytis. Tu gražus, kai nieko nesupranti. Leisk dar minutę tavimi pasigėrėti.

  - Kodėl tu su manimi nekalbi, mieloji?

  Nes rausiuosi šaldytuve ir ieškau atsakymų. Mane kamuoja meilės ilgesys. Ne tos, lovinės. Šiandien vakarieniausi vienas. Nusprendžiau. Aš tuoj užtrenksiu duris ir išeisiu į naktį kvėpuoti oru. O tu paspringsi manaisiais žoliniais prieskoniais. Juose užkoduotas visas mano nusivylimas ir nepasitenkinimas. Žodžių neatsiranda, kai baigiasi meilė. Aš nieko nebenoriu tau sakyti.

  - Skanaus, - liūliuojančiai švelniai  ištariu tam žmogui į jo apsnūdusias akis. Sukurpiu išsivadavusią šypseną.

  Kaip maloniai garsiai sugirgžda ir užsidaro durys. Meilė neišdegino nieko, nes jos paprasčiausiai nebuvo.