Karolinai iš širdies

Kaip norėčiau pakibti kaip nudususi programa;
Ties neparašyta forma ir nudurti savo mėgiamą
Alkio kąsnį iš matinės pusės, taip švelniai apdaužyti...
Nepaduotą dalį būvio, o koks skirtumas?
Vis tiek aš nepamiršiu tamsaus gymio ir vėjo,
Kuriuo nusinešė mano pelenus...
Minutės dalį paversti  tavo skausmu,
Kai negali nuryti paskutinį savo kąsnį,
Nes žinai, kad niekad neatsimerksi...
Tai tie patys fontanai, kuriais bėgau palikusi save,
Aš tik norėjau turėti tave likusi už mėlio,
Kurį tau padovanojo sode sėdintys du keistuoliai,
O dabar tu verki, nes jie tave paliko...
Tas mėlynų akių nepažinimas veža mane tolyn,
O netektis spaudžiasi prie sienos,
Nes žvelgiant pro langą ne tos akys supa
Mane likusią gyvenime...
Nieko negaila, tik tavęs ir skausmo,
Nes negaliu pakelti su grįžusiu ratu.
Sugrįžki! Nes šalta, šalta galvoti piršais
Ir likusiu kvapu, apkabinimu, neskalautu žodžiu!