Pasiklysi

-Pasiklydai
-...
-Pasikydai, pasiklydai, -murmejo juodos eglės
-Pasiklydai, -nuo juodos viršūnės pritarė kėkštas
-Ka jūs, -maža mergaitė ropojo po sausus spyglius. -Aš tuoj, jūs dar pamatysite. Tuoj aš, tuoj būsiu namie.
-Nieko nebus, kad pasilydai jau, -iš po eglės storu savo balsu atsiliepė tetervinas.
Mergaitė nebeklausė jų, tegul kartoja tą patį. Ją gi pati mama mokino, svetimų neklausyti ir nekalbėti su jais. Ji kalbėjo, na bet kas iš to. Užtat neklausys, ką jie šneka, tvirtai pati sau prižadėjo. Palindusi po didžiulės eglės šaka sustojo atsipūsti. Nubraukė nuo kojų spyglius ir atsisuko į tą pusę iš kurios į ją spoksojo zuikelis.
-Pppasisiklydai, -vos išlemeno iš baimės ir nukūrė.
Paniuro mažylė, visai nepasiklydo ji. Nuo vienos eglės prie kitos, nuo tos prie dar kitos, pora valandų ir išeis ji iš to miško. Ne toks jis ir didelis, be to ji žino kaip mišku keliauti. Tėtis, šios girios sargas, ją mokė ne kartą: samanos želia šioje pusėje, visad stebėk saulę ir galėsi sugrižti, jei ateis naktis žiurėk į žvaigždes, o dar gimtadieniui nedidelį kompasą padovanojo, žaislinį tokį, bet vis tiek. Nors koks skirtumas jeigu jį namie paliko. Tiek to, ji žino, kaip surasti kelia namo, sugrįš dar priešpiet.
-Pasiklydai, brangute, -apsuko aplinka ratą lapė.
-Šiūū, eik sau. Mano tėtis iš taves mamai kailinius padarys jeigu taip dar kalbėsi.
-Kaip sau nori, bet pasiklydai, -ironiškai nutęsė lapė ir smuko po artimiausia egle.
"Ko čia lenda jie visi su tuo "pasiklydai", - ropodama toliau piktinosi mergaitė. " Rasiu aš kelią namo, tikrai rasiu, nėra čia ko manęs gąsdinti, nieko nebijau. "
-Drąsi mažylė, -plepėjo dvi šarkos.
-Gal perspėkim?
-Kad kas nors jau užsiminti turėjo, ilgai ji čia.
-Bet vis tiek pasakyti reikia, tokia mūsų pareiga.
-Na buvę nebuvę...
-Ei, mažyt, pasiklydai!
-Visai ne, -ramiai išdrožė mergaitė. -Aš kaip tik ėjau namo.
-Ech tie vaikai, -sukranksėjo viena.
-Žinokis, kaip nori.
-Pasiklydai! -ir nuplasnojo abi.
Bet mergaitė visai nemanė pasiklydusi: "na štai, juodos eglės retėja, spyglių nebetiek, samanos jau pasirodė. Gal ir į priešingą pusę nuropojau, bet man svarbiausia į pakraštį išeiti ir viskas. Sutiksiu žmonių ir parves jie mane namo. "
-Nebegaliu žiūrėti, -baugščiai apsidairė voveraitė, pasakysiu jai viską. -Kas bus tas, nieko jos man nepadarys.
-Gal ir papasakok, matai, kad perspėjimų neklauso, - nuo kitos šakos atsiliepė senas katinas.
-Ei, mergaite, žinai, kad pasiklydai?
Mažylė piktai pažiūrėjo į voveraitę:
-Gal šis kelias ir neveda namo, bet pas žmones išves, o ten jau neprapulsiu.
-Kad ne pas žmones jis veda, brangioji, o pas laumes. Matai kaip čia žalia ir gražu. Pati pamatysi. Pagaus tave, suverps tavo plaukus, nagais akis iškabins ir atiduos gyvatėms.
-Netikiu, -pradėjo lūpą timpčioti margytė.
-Nors gal ir nedarys taip, graži tu mažylė, beveik kaip laumaitė.
Mergytė nejučiom pačiupinėjo savo storą ilga lazdyno kevalų spalvos kasą, pagalvojo apie siauras žalias akis, truputį riestą strazdanotą nosytę.
-Taigi, pavers tave jos laumaite, ir bėgiosi vasarom žiemom basa po mišką, paaugus bernelius viliosi ir klaidinsi, o veliau pati dar iš jų akių ir plaukų nuodus maišysi ir žmonėms slačia į arbatą pilstysi, kad širdies smūgį gautų, kad vaikų neturėtų, kad pražiltų per naktį...
-Nedarysiu, nieko aš nedarysiu. Nepasiklydau!
Išsigandusi mergaitė atsisėdo lovoje, nubraukė sau šlapią kaktą ir iškart nurimo. Matyt sapnavo kažką, bet dabar jau nebeprisiminė. Atsiklaupusi ant lovos pažvelgė pro langą, o ten dunksojo sau miškas, kaip penki jos pirštai pažįstamas, tik eglės kažko iš pat ryto neramiai ir keistai ošė. Nusisuko mergaitė ir neišgirdo, kaip tyliai ir liūdnai jos kartojo:
-Pasiklysi.