Pandemonium [3]

3.

Jie neilgai keliavo pėsčiomis. Po kelių minučių Ijo sustojo. Iš tamsios vieno namo garažo angos vienas paskui kitą išniro trejetas juodų ilgų automobilių, tokių, kokius Li Šengas buvo matęs tik istorinėse nuotraukose.
- Štai mūsų kortežas. Pernelyg pavojinga toliau eiti pėsčiomis. Be to, jūs toli ir nepaeitumėte. Lipkite vidun. – Ijo atidarė vieno iš automobilių duris. Li Šengas įlipo.
- O kur mes važiuojame?
- Į mano rezidenciją. Jums reikia poilsio, nes tai, ką sužinosite, gali smarkiai sukrėsti. Be to, privalote gauti energijos.
- Aš puikiai jaučiuosi.
- Netrukus pasireikš kai kurie simptomai. Nemirtingumas nėra toks malonus dalykas, kokį jį įsivaizduoja žmonės. Kančia mūsų nepalieka niekuomet. Mirtingųjų sielos siurbia energiją iš jų kūnų, todėl kūnai nyksta ir galiausia suyra, tada sielai sukuriamas naujas donoras. O štai mūsų kūnai nėra gyvi.  Mes juos susikonstravome, neturėdami Tėvo galios suteikti energiją, todėl ją vagiame iš gentainių.
- O žmonės?
- Žmonių kūnuose per mažai energijos, be to, ši per tvirtai susieta su jų sielom, kad galėtume ja pasinaudoti.
- Hm. Ir vis dėlto niekuomet nemirštam.
- Taigi. Jokios pabaigos. Jokio taško. Jokios išeities, tik suktis uždarame rate. Pasaulis klaikiai mažas, prisiminsite tai. Juk kovojote už Pabaigą. Tik jūs galite mums ją suteikti. Bet jums reikia tos knygos, kad galėtumėte sunaikinti Tėvą ir save. Anais laikais neradote knygos, todėl jums nepavyko. Bet ji kažkur yra, ir mes nenuleisime rankų. Tuomet ir ateis didžioji išpranašauta apokalipsės akimirka. Pone, jūs turite daug vardų, tačiau vienas jų yra netariamas ir tikras. Jis reiškia mirtį, ne perėjimą iš vienos būklės į kitą, bet tikrą mirtį, visa ko dingimą. Tėvas yra kūrėjas, jūsų brolis – sergėtojas, o jūs – naikintojas, toks buvo vaidmenų pasiskirstymas pradžių pradžioje, tačiau vėliau jūs sukilote prieš Tėvą.
- Aš – mirties demonas? Cha, nejuokinkite. Pasakos. Galėtumėte rašyti scenarijus filmams. Taip, buvo metas, kai nekenčiau viso pasaulio, nes jaučiausi tuščias, neradau nei laimės, nei kančios, ir troškau viską paversti dulkėmis. Tačiau kai kurie įvykiai ir asmenys daug ką pakeitė.
- Jūs vis dar negalite atsiriboti nuo pastarojo gyvenimo. Baisus prakeiksmas jums teko, mano pone, didžiausias pažeminimas – pamiršti savo kilnią prigimtį ir atsidurti eilinio mirtingojo rolėje, gyventi taip, kaip jie gyvena – siekdami savo apgailėtinų trumpalaikių tikslų, mylėdami tokius pačius laikinus padarus, suvokdami tik mažytę dalelę tiesos.
- Ar mano dabartiniai prisiminimai bus ištrinti, kai atgaivinsite tuos, sakykime, tikruosius?
- Nežinau.
- Ar atgausiu buvusį pavidalą?
- Jūs galėsite jį keisti. Tiesiog turite prisiminti, kaip. Aš teįstengiu jums pagelbėti prisimenant, o jūsų galios priklauso nuo jūsų. Pirmiausia reikia jums suteikti energijos. Nes matau, jog artėja išsekimas.
- Tai tik prakaitas. – tarė Li Šengas, valydamasis kaktą, kuria ritosi smulkūs lašeliai. Jo kūnas apsunko ir ėmė mausti raumenis.
- Nieko, pakentėkite. Sakiau, jog kentėti teks. Netrukus atvyksime. – su šiais žodžiais pasigirdo keistas caksėjimas į automobilio langus ir šonus.
- Ir vėl jie, kokie tie drąsuoliai  vis dėlto naivūs... – su panieka išspaudė Ijo.
- Kas tai? – pasiteiravo Li Šengas.
- Suknistos gaujos. Bando man įkąsti. Reikės stiprinti kontrolę, mobilizuoti visus man priklausančius mirtinguosius ir išstumti šitas šiukšles atgal pas jų vadukus. Kvailiai žemiausio rango demoniūkščiai mano galintys varžytis su manimi. Ir nė neįsivaizduoja, kas esate jūs. – pro automobilio langą Tongas matė gatvės pakraščiuose suverstus automobilių griaučius, betono gabalus ir kitokį šlamštą. Už jų slėpėsi kovotojai, bergždžiai šaudą į šarvuotą Ijo kortežą. Kai kurie mesteldavo sprogmenis, kurie sudrebindavo automobilius, nepadarydami didesnės žalos nei jiems, nei keliui.
- Šitie yra prasčiausiai ginkluoti, jų mes nesekame, tiesiog neapsimoka, jie beveik nekenksmingi. Rimtesni priešai slapstosi, atakuoja netikėtai, jų ginkluotė nepalyginamai geresnė, tačiau mūsų radarai juos puikiai fiksuoja.
- Vadinasi, esate neįveikiamas? – išspaudė Li Šengas. Jį pradėjo krėsti šaltis.
- Kol kas. Tačiau nujaučiu, jog tai tęsis neilgai. Manau, Dugne klaidžioja ir daugiau aristokratų. Tiesiog jie nenori afišuotis. Štai ir atvykome... – automobiliai sustojo priešais, regis, akliną plieninę sieną, kurioje po kelių sekundžių atsivėrė vartai. Įvažiavę vidun, automobiliai pateko į savotiškos tvirtovės patikrinimo punktą: priešais buvo dar vieni vartai, o į įvažiavusiuosius nukrypo gausybė kamerų. Palaukus keletą minučių, antrieji vartai atsidarė ir kortežas įvažiavo į vidinį kiemą. Šio viduryje dunksojo pusiau perpjauto rutulio formos pastatas.
- Galime išlipti. – pasiūlė Ijo. Jis padėjo išsikabaroti Li Šengui, kurio kojos nebepajėgė tvirtai remtis į žemę. Pora tarnų iš namo atgabeno neštuvus, ant jų paguldė Li Šengą. Šis tyliai dejavo. Skaudėjo, regis, kiekvieną kūno dalelę. Nebepajėgdamas stebėtis Li Šengas          konstatavo, kad nebėra juodos skylės vietoj dangaus: visa vidinė Ijo rezidencijos teritorija buvo apgaubta pilku, galbūt betoniniu, skliautu. Tongą nešė ilgais blausiai apšviestais namo koridoriais, kol galiausia paguldė viename kambaryje.
- Prašau, padėkite, padėkite man... Kodėl tas skausmas niekuomet nesibaigia? Ar esu gyvas, ar miręs, ar kalėjime, ar kur nors kitur, kančia manęs nepalieka. Maldauju, pašalinkite ją, bent sekundei... – murmėjo Li Šengas, įsikandęs šilkinį lovos užtiesalą ir įsikibęs į senovinio baldakimo stulpelį.
- Tuoj pasijusite geriau. Donorė jau čia. – tarė Ijo. Li Šengas pakreipė galvą ir išvydo  prie durų stovinčią šviesiaplaukę merginą, visai jauną, ne daugiau septyniolikos metų, vilkinčią balta suknele. Ijo kažką tamsų vyniojo jai ant kaklo. Paskui jinai prisiartino prie lovos ir tyliai paprašė Li Šengo uždėti rankas ant to daikto, panašaus į kaklajuostę. Tongas padarė, kaip sakyta. Iškart pajuto delnais aukštyn kylančią stiprią šilumos bangą. Tuo tarpu mergina suglebo, o galiausia ir visai susmuko be sąmonės. Šilumos banga vis silpo. Ijo pribėgo ir atitraukė Li Šengo delnus.
- Jūs ją nužudysite... Siurbiate energiją milžinišku kiekiu. Dabar jums geriau?
- Taip. O kas jai? Jinai atrodo negyva... – mergina gulėjo nekvėpuodama, iš nosies ir ausų sruveno kraujas. Li Šengas palietė jos skruostą, šis buvo šaltutėlis.
- Ji atsigaus. Aš vien dėl energijos ją laikau pas save. Šiaip ji viena iš tų plebėjų, miniomis išspirtų iš rojaus. Mane sudomino jos išskirtinis gajumas. O dabar eime, mano pone, jūs privalote kuo greičiau pamatyti tai, kas pagelbės susigrąžinant atmintį.