Takai numindyti dar klumpėmis nuo seno

(Ištrauka iš poemos)


Pamokyki, senole, man gyventi!
Širdis sumindyta, išduota-
Nesugebėjusi šalnoj rusenti,
Išsižadėjusi mylėt,
Metus neatskaičiavusi-
Jauna plaštakė užmigdyta!
Kaitrioj ugny sparnus praradusi-
Man tenka kirmėle žeme ropoti,
Ašai trapi, dar nesubrendusi-
Gyvenimo per daug jau priskaičiuota...
Įsimylėjusi,
Akim gyvenusi,
Dar nežadėjusi-
Žodžiu meluota!
Priglust panorusi,
Žarijų išsigandusi-
Nejau palaužta, pasiduota!
Nakty ieškojusi, save nuglosčius... -
Geisme išdžiūvo mano lūpos! -
Dar nebučiavusi, nepamyluota...
Tačiau sapne gyvenusi, randuota...
Senele, sengalvėle, Motiną atstojusi,
Grąžau rankas prisipažinusi-
- Aš suklupau ties tuo jausmu,
Kurį vadina Meile...
Mazgelis jau užsitempė-
Ir neatriši jo...

- Bezdiuonė regztie apsėjoukus,
Miesčiuonė- padognė pavėrtus!
Ėjškuok akielių kor aplonka,
Kor tava šėrdį prirakėna...
Ne spalva svarbi, ne pagunda,
Ne ontake graže dažytė!
Pasėveiziek, kap žmuogs gyvenėmą pariedės,
A žyd ont trobuos longa radastielių.
Kapeika, katra nurėjdiejė-
Apžėlpėna, lyg įspaudą uždiejus,
Bet štampą žėbalu nuplausi pasėmėrkius,
Padegus švėjsi, sriebsi potrą per večerė...
Ta tomsa išbėgiuos, nes ta lėktarna
Spingsies, žėbies ronkas prėglaudus,
Prismėlks, nusies ont lobų palei balkį-
Krės kreida- potra pribėriejus...
Suvalgyk- sušėlsi dūšė apmarėnus.