meilė - mintis važinėja, smilgos turi sklastymus, snaigės pasiutlige serga... taip sakant, gamtos daiktų ryškus sužmoginimas (personifikacija)? bet žaisminga, 'pasiutsnaigėse' taip ir junti šokio ritmą.
meilė - mintis važinėja, smilgos turi sklastymus, snaigės pasiutlige serga... taip sakant, gamtos daiktų ryškus sužmoginimas (personifikacija)? bet žaisminga, 'pasiutsnaigėse' taip ir junti šokio ritmą.
Nepatikliai žiūriu į visus, kas turi 5 ar (o siaube!) 6 lygį. Tokius recenzuoti - vengiu:maža kas, jie viskas, o aš nelabai kas...
Šįsyk surizikuosiu.
Eilėraštis labai patiko ir itin mažai prie ko galima prikibti. Priešinga Rašykų tradicijoms, vienodai gera tiek pradžia, tiek pabaiga.
Va tik ko pasiilgau - tai grakštaus rimo ("vėlų vasarį/vakarą ankstų/kol saulę išlanksto) pakartojimo. Jei autorei tai būtų pavykę - eiliukas būtų buvęs super!
Ogi dabar tik tiesiog geras.
Moraliai 8 iš 10
Nusipirksiu agurkėlių ir trauškinsiu juos žiūrėdama pro langą kaip sninga.
"Vyrų nemyli..." Kaip tik dabar nei vieno nemyliu.
Turbūt sergu pasiutsnaige... (Tikiuosi, kad tai neilgam ir neužkrečiama).
Man labai patiko ta vieta kur snaigės vėlų vakarą arba vakarą anksų saulę išlanksto. Tai be galo primena Šiaurės pašvaistę. Sukuria pašvaistės viziją. Mane taip sužavėjo, kad aš net amą praradau. Pati tikrai tikrai nesugalvočiau išlankstomos saulės, vakare užklojančios visą dangų. Tai stebuklinga ir visai netikėta, pasakyčiau, dieviška, metafora...