Sakmė apie seną švarką

Ak, tas tavo švarkas nudėvėtas!
Kur jį dėti? Nei tenai, nei čia...
Spintoj nebėra senokai vietos,
Ji nuo kailių ir šilkų nėščia.

Atiduotum skudurų rinkėjui,
Bet dar vis dvejoji, dar gailies...
Tu su juo į ateitį skubėjai,
Gobstei savo meilę prie pilies.

Išnaršai (nors ir žinai!) dar kartą
Kišenes... Šit bilietukai du
Į maestro Gilelso koncertą.
(Dar tada sėdėjote kartu.)

Senos šukos... tvirtos... metalinės
(Dieve, Dieve! Kas per apžavai?!)
Tu jomis ne seną dilgėlyną,
O jaunystės sodą šukavai.

Siūlėse – alpių kelionių dulkės,
Už pamušalų – kalnų kvapai.
Koks tada buvai tu Dievo mulkis!
O dabar? Bene kitoks tapai?

Daugel matęs, daugel iškentėjęs,
Nurimai lyg žiotyse vanduo...
–  –  –  –  –  –  –  –  –  –  – 
Bet kodėl gi skudurų rinkėjui
Negali dar švarko atiduot?